Lygiai prieš metus „Respublikoje“ buvo paskelbta Gedimino Jakavonio parengta diskusijos apžvalga „Valstybės apdovanojimai ieško savo didvyrių. Ar randa?“. Aprašyta diskusija, kurioje dalyvavo visuomenėje gerai žinomi žmonės. Diskutuota apie tai, ar mūsų valstybėje yra parengta tvarka, pagal kurią registruojami masinėse jos gynimo akcijose dalyvavę žmonės, kodėl vieni iš jų apdovanojami, o kiti taip ir lieka bevardžiais net labai svarbių įvykių dalyviais.
Ne kartą teko susimąstyti, už ką kažkas apdovanojamas, kaip valstybės gynėjas 1991 m. sausio įvykiuose, o kas nevertas jokio paminėjimo. 1996–2004 m. dirbant JAV lietuvių tautinės minties laikraščio „Dirva“ redaktoriumi, dalyvaujant baltijiečių susivienijimų veikloje, ne kartą teko kalbėti įvairiuose lietuvių išeivijos telkiniuose apie Sausio 13-ąją ir istorinį šių įvykių kontekstą, apie tas kelias dešimtis tūkstančių žmonių, kurie tada saugojo mūsų Parlamentą. Buvau tik vienas iš jų. Parlamento gynimas nebuvo jokia valdžios organizuota akcija. Nebuvo jokio valdiško įpareigojimo ateiti ir budėti. Niekas mūsų tada neregistravo.
Iš pradžių dažniausiai rinkdavomės dienomis, ypač po „Jedinstvo“ organizuoto bandymo įsiveržti į rūmus. Tada teko tiesiog krūtinėmis nustumti jedinstvininkus nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Nepamirštamas vaizdas: prieš mus stovi augaloti vyrai ir sportiški bernai, o mūsų gretose labai marga publika: daug moterų, daug jaunų porų. Anų rankos – sugniaužtais kumščiais, kuriuose neretai laikomas akmuo, plytgalys, masyvus pagalys ar net kažkoks gelžgalis. O mes – tik susikabinę rankomis, ryžtingai einame link jų dainuodami.
Ir jie pradėjo trauktis. Mūsų buvo nepalyginamai daugiau. Jie pamatė, kad nepavyko pavaizduoti „liaudies sukilimo prieš siekiančius atkurti buržuazinę santvarką“. Provokacija sužlugo. Vienas kitas dar bandė rėkauti: „Litovcy – fašisty“, tačiau jiems tuoj pat buvo atkertama: „Tu pats – fašistas. Iš kur čia atsibrovei, kur tavo kraštas? Aš savo tėvų žemėje, o tu – iš kur? Ką tu bandai apginti? Tariamą vyresniojo brolio teisę valdyti kitas tautas?“ Ir ta įniršusi gauja ima sklaidytis. Vienas kitas iš jų dar bandė įsimaišyti tarp mūsų, tačiau juos greitai atpažindavome ir priversdavome nešti kudašių…
Vėliau teko keisti taktiką: rinktis vakarais, budėti naktimis. Pats pavojingiausias metas būdavo prieš rytą, maždaug nuo ketvirtos, kai pernakt budėję žmonės skubėdavo nors valandą pailsėti, prieš eidami į darbą, o nauja budėtojų pamaina pradėdavo rinktis maždaug nuo aštuonių ryto. Tačiau ir tas pamainų pasikeitimas, ir budėtojų skaičius labiausiai priklausė nuo signalų, liudijusių apie pavojų. Žmonės susirinkdavo greitai, spontaniškai. Nuotaika buvo neįtikėtina: kažkur susiburia dainuojančiųjų būrelis, kažkur aptarinėjama visa situacija, dalijamasi naujienomis iš rajonų. Kažkas vaišina arbata. Stiprinamos barikados, nors gerai supratome, kad ne jos, o būtent susirinkusiųjų gausa gali apsaugoti. Kai tiltu nuo Pedagoginio instituto pusės lipome per betono luitus ir spraudėmės pro šalia sustatytus sunkiasvorius sunkvežimius, žinojome, kad visos šios kliūtys milžiniškuose tankuose sėdinčius kariškius sustabdytų tik trumpam. Ir tą lemtingą naktį mūsų radistai išgirdo iš užpuolikų perimtą frazę: „Slyškom mnoga miasa…“ (per daug mėsos). Tačiau tai, ką jie pavadino „mėsa“, juos ir sulaikė. Profesionalai kariškiai, duodantys įsakymus žudyti, vis dėlto suvokė, kad, kitaip pasisukus įvykiams, politikai kratysis atsakomybės, o tikroji atsakomybė bus suversta kariškiams, kurių pareiga – saugoti valstybės sienas, o ne traiškyti beginklius.
Kai 13-osios išvakarėse pamatėme atriedančius tankus, nežinojome, ar jie pasuks į Gedimino prospektą, o tada – ir į aikštę prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Daug žmonių susibūrė ant tilto, viaduko pradžioje. Teko sudrausminti kažkokius vaikigalius, kurie ėmė mėtyti saujeles žvyro į tankus. Nuvarėme juos tolyn, nes kas tada galėjo numatyti sėdėjusiųjų tankuose reakciją. Žmonės puolė rankomis apkabinti rūmus. Bandėme sudaryti kelias susikabinusių ir juos apsupusių grandines. Tada pasirodžiusiam Aloyzui Sakalui pasakiau, kad jis prisidėtų savo autoritetu, organizuojant gyvuosius žiedus apie Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Tik jis kažkaip keistai sureagavo, pasiūlydamas skirstytis, nes tai esą – pavojinga. Tarsi patys to būtume nežinoję.
Tą naktį viską išgyvenome. Dalyvavome Mišiose, transliuojamose pro Aukščiausiosios Tarybos langus, ir springdami ašaromis giedojome „Marija Marija“. Šios giesmės iki šių dienų nebegaliu ramiai net klausyti. Sustingome pajutę, kad nutilo Lietuvos radijas, praslinkus vos kelioms minutėms po paskutinių diktorės Eglės Bučelytės žodžių: „Mes dar gyvi…“ Apspitome iš aprūdijusio PAZ autobusiuko išlipusias drebančias merginas, atvežtas iš Konarskio gatvės, kartojusias: „Jų akys – varinės…“ Taip nepakartojamai vaizdžiai jos apibūdino kareivius, įsiveržusius į Radijo ir televizijos pastatus.
Tą kruvinąją naktį namo grįžau apie pusę penkių. Snieguotoje gatvėje staiga priešais išniro žlegantis tankas, važiuojantis link centro. Jau buvome girdėję, kad tankas gali ir tyčia sutraiškyti, bet jis pražvangėjo šalia, nekliudydamas. Po kelių valandų vėl sugrįžau. Žmonių prie Aukščiausiosios Tarybos buvo mažiau, bet jų vėl sparčiai daugėjo. Iš tranzistorinių imtuvėlių sklido Sitkūnų stoties pranešimai apie klaikius praėjusios nakties įvykius, apie žuvusius ir sužeistus. Pasklido žinia apie iš Maskvos atvykusią delegaciją. Susitikimas su jos nariais netrukus įvyko Mokslų akademijoje… Klausiausi, kaip tie Maskvos atstovai bandė kažką vapalioti, esą jie kažkur tarpininkaus. Tikriausiai jie ir patys nesuvokė, kas čia vyksta…
Tada niekam neatėjo mintis, kad kažkas mus, tas kelias savaites budėjusius naktimis, registruos, juo labiau kad kažkas po kurio laiko apdovanos ar bent paskelbs, kad dalyvavome. Juk ne dėl to ėjome. Bet ar tai reiškia, kad tas dienas jau verta pamiršti? Tik nė vienas iš mūsų neįsivaizdavome, kad po daugiau kaip dešimtmečio to paties radijo (tik jau kiti) diktoriai ir kiti valdžios atstovai be jokio gėdos jausmo rodys prisisegtas „neužmirštuoles“ – išgalvotą simbolį apie tų dienų įvykius. Budėdami prie Aukščiausiosios Tarybos, tik retas kuris turėjome kokį nors išskirtinį ženklą, dažniausiai – trispalvės juostelės gabalėlį. Juk ėjome ne savęs demonstruoti, lyg kokie filmo statistai, o saugoti savo valstybės pastatų, kuriuose dirbo priėmusieji Kovo 11-osios Aktą. Nieko kito, kaip tik pasišlykštėjimą jaučiame dabar, matydami tuos plastiko arba popieriaus gabaliukais pasidabinusius naujojo „lėlių teatro“ aktorius.
Neslepiu, kad budėjau, tačiau nieko neprašiau, kad kažkur tai registruotų. O dabar vis dažniau pagalvoju, gal vertėjo ar gal ir dabar verta, kad mus, tų akcijų dalyvius, bent surašytų. Ne dėl kokių nors privilegijų, ne dėl apdovanojimų, bet ateities kartoms, kad jos žinotų, kaip viskas buvo iš tikrųjų ir kiek mūsų iš viso buvo. Tegu ateities kartos žino, kad mūsų tikrai buvo net ne tūkstančiai, bet dešimtys tūkstančių, kad jokie moderniais istorikais pasivadinę apmokami (o kai kurie gal ir savanoriai) melagiai, dabar mandrai vadinami „influenceriais“ (nuomonės formuotojais), negalėtų tyčiotis iš savo tautos. Iš jos nepalaužiamo troškimo apsiginti.
Štai ir praėjo jau trisdešimt vieneri metai. Net baisiausiame sapne negalėjau matyti to, kas vyko šiemet, minint Laisvės gynėjų dieną. Masyvios tvoros – „barikados“, skiriančios „valdžią“ nuo žmonių – nuo mūsų, tada gynusių Aukščiausiąją Tarybą. Augaloti uniformuoti policininkai, aprūpinti „spec. priemonėmis“, tarp jų – ir antrankiais. Netoliese kažkur pakišta „spec. technika“. Policija paruošta… riaušėms malšinti. Tai kas tie „riaušininkai“, „maršistai“ ir pan.? Kas iš tikrųjų įžeidė žuvusių ir sužeistų laisvės gynėjų atminimą? Ar tie, kurie jau seniai nebetiki valdžia apsiskelbusios margos kompanijos, patekusios čia tik atsitiktinių rinkiminių vaidinimų būdu, atstovais, ar tie, kurie dabar tyčiojosi iš už „barikadų“ stovinčių žmonių, aiškindami, kad laisvė, matyt, reiškia tik teisę pašvilpauti, valdiškas frazes kartojant išrinktiesiems, kurių galbūt atsikratys tik po trejų metų? O dabar… pašvilpavote ir skirstykitės. Bet užvis šlykščiausias buvo taip ilgai pirmuoju ir vieninteliu signataru apsiskelbusio veikėjo išpuolis, išvadinant susirinkusius jedinstvininkais. Ar tu, žmogeli, bent pats supratai, ką padarei? Iš ko pabandei tyčiotis?
Ar gintume savo Parlamentą dabar? Juo labiau kad to tikrai gali prireikti labai greitai…
Jonas Jasaitis