Vytautas Šiaudytis. Negęstanti krepšinio žvaigždė, 2022. Knyga skirta trenerio Vlado Garasto 90-ajam gimtadieniui.
Gerai, kai tautos turi žmones – gražias istorines legendas, kuriomis gali džiaugtis ir didžiuotis ištisos kartos. Dar geriau, kai tokiomis legendomis, dabartinių kartų žvaigždėmis tampa dar gyvi žmonės, kurie gyvena tarp mūsų. Tai tikrieji pasididžiavimo šaltiniai tūkstančiams žmonių, pavyzdžiai jaunimui, kaip reikia gyventi, dirbti ir mylėti savo kraštą, pasirinktą gyvenimo kelią, siekti užsibrėžto kilnaus ir visai tautai reikšmingo tikslo. Tokia legenda mums tikrai yra krepšinio treneris Vladas Garastas, kuris šių metų vasario 9 d. švęs 90-ąjį gimtadienį. Manau, kad švęs, garbingą trenerį prisimins ne tik krepšininkai, Lietuvos krepšinio pasaulis, bet ir daugelis kitų, gal net jam tolimų žmonių. Vargu ar yra daug tokių, kurie apie Vladą Garastą nebūtų girdėję, nežinotų jo nuopelnų sportui, Lietuvos vardo pasaulyje garsinimui.
Sveikintina, nuostabu ir gerai, kad doc. Vytautas Šiaudytis jam paskyrė tiek daug savo kūrybos puslapių, jau išleido net tris knygas. O dabar pasirodė ir ketvirtoji – „Negęstanti krepšinio žvaigždė“, užbaigianti visą keturių leidinių rinkinį, kuriame yra jau anksčiau išleistos knygos: „Vladas Garastas. Krepšinis – mano gyvenimo meilė“, „Skrydis vingiuotais krepšinio takeliais“, „Krepšinio legenda“.
Gal kas ir priekaištaus, kad šiose knygose nerasime krepšinio žaidimo teorijos, įvairesnių rungtynių aprašymų, jų analizės, kad tai – gal tik mėgėjiškas, patriotinis požiūris į šią pasaulinę sporto šaką. O gal ir autoriaus tikslas buvo ne pats sportas ar konkreti jo šaka, bet žmogus – Vladas Garastas, jo gyvenimo kelias, pastangos krepšinį iškelti į pasaulinį lygį, tuo iškeliant ir Lietuvos vardą. Uždegti tautą, paskatinti jos jaunimą pamilti ne tik krepšinį, bet ir Lietuvą, tapti jos kovotojais, jos vardo nešėjais.
Panašūs priekaištai juk tinka ir man, nes krepšinio varžybas, jeigu žiūriu, tai tik dėl televizijos laidų. Tačiau negaliu nepadėkoti tiems žmonėms, apie juos nerašyti, kurie taip nuoširdžiai ir profesionaliai dirba, tarnauja Lietuvai. Žmonėms, kurie stengiasi, kad Lietuva būtų gražesnė, skambesnė, o žmonės – geresni, linksmesni, sveikesni, labiau pasitikintys savimi, besistengiantys darbais ir visu gyvenimu mylėti savo kraštą.
Knyga, atrodytų, lyg skiriama vienam asmeniui – tautos žvaigždei, bet kiek joje paminėta ir kitų žmonių, tokių ryškių asmenybių. Juk žmogaus grožis labiausiai ir atsiskleidžia santykiuose su kitais žmonėmis. Tikrasis žmogaus portretas šviečia tik tada, kai jis šviečia ir kitų akyse, jei nuo jo sušyla, užsidega ir kitų žmonių širdys.
Žinoma, kad liko dar šimtai žmonių, kurie taip pat daug ko gero ir reikšmingo gali pasakyti apie trenerį Vladą Garastą. Bet ir tai, kiek čia yra vienu ar kitu metu prakalbintų, kiek įkelta jų prisiminimų, nuoširdžių žodžių – jau yra daug. Skaitytojas knygoje ras ne tik buvusių politikų, valstybės vadovų atsiliepimų, bet ir garsių mokslininkų, artimų žmonių pasakytų pačių gražiausių žodžių apie spalvingus, sunkesnius ar lengvesnius gyvenimo momentus, kurie susilieja į vientisą mozaiką, Vlado Garasto darbų ir gyvenimo portretą. Gal kas ir suabejos, ar gerai, kad prie pasisakymų ir prisiminimų pridėta ir beletristikos kūrinių, skirtų krepšiniui, Vladui Garastui, net eilėraščių Lietuvai. Ar jie neblaškys skaitytojų minčių, nenuves nuo pagrindinės knygos gijos? Gal ne. Gal jie, kaip maži šviesos spinduliai, tik dar labiau išryškins šio tauraus žmogaus – brangakmenio spindesį, jo meilę Tėvynei, aistrą ir atsidavimą krepšiniui.
Skaitai ir stebiesi, kiek daug garsių žmonių taip šiltai atsiliepia apie trenerį Vladą Garastą. Ir kaip nesutikti su Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi akademiku Juozu Augučiu, kuris jau nuo 1976 m. žavėjosi Vlado Garasto logika, žaidimo taktikos skaičiavimais – pergalei aikštelėje pasiekti. Kaip tą nuojautą įrašyti į matematines formules ir skaičius? Gerbiamas rektorius pažymi, kad labai svarbu buvo ir tai, jog daug talentingų žaidėjų buvo ir Vytauto Didžiojo universiteto studentais. Juk tiesa ir tai, kad krepšininkų pergalės skatino ir pačią tautą veržtis išsilaisvinti iš totalitarinio režimo gniaužtų: anuomet „Žalgiris“ lietuviams buvo daugiau nei sporto komanda. Ant žaidėjų pečių buvo nugulusi didžiulė atsakomybė, pareiga ir garbė kautis visos Lietuvos vardu.
Įdomiais prisiminimais pasidalijo ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Algirdas Butkevičius, pirmą kartą trenerį Vladą Garastą pamatęs 1976 m. Lvove, kur tada vyko XIV sąjunginė moksleivių spartakiada. Jis atstovavo Lietuvos laisvųjų imtynių rinktinei, o Vladas Garastas buvo moksleivių krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris. Tačiau labai svarbus abiejų vyrų bendradarbiavimas vyko vėliau, kai Lietuva nuo 2005-ųjų pradėjo ruoštis 2011-aisiais numatytoms didžiausioms Europos krepšinio pirmenybėms „EuroBasket 2011“. Tai, kad FIBA Europos padalinys šio čempionato organizavimą įvertino aukščiausiu balu, buvo didelis V. Garasto ir A. Butkevičiaus bendro nuoširdaus darbo nuopelnas.
Kaip nepaminėti visų laikų geriausio Lietuvos krepšininko Arvydo Sabonio minčių, jo atsiliepimų apie trenerį Vladą Garastą. A Sabonis pabrėžia, kad „treneris Vladas Garastas pirmasis pastebėjo manyje tas gerąsias ir stipriąsias krepšininko savybes, kurios man leido pakilti į krepšinio aukštumas, įskiepijo tokią didžiulę meilę krepšiniui, kad šiandien sūnūs – Domantas, Tautvydas ir Žygimantas – eina mūsų pramintu keliu“. Ar gali būti dar kitas geresnis ir brangesnis trenerio darbo įvertinimas, kaip šie A. Sabonio žodžiai?
Negalima nepaminėti ir gydytojo, profesoriaus habilituoto daktaro Aleksandro Kriščiūno prisiminimų ir vertinimų, kaip treneris Vladas Garastas rūpinosi krepšininkų sveikata. Pasirodo, abu lankydavo tą patį plaukimo baseiną Lietuvos sporto universitete. Profesorius prisimena, kad Vladas Garastas apie savo krepšininkų sveikatą stengdavosi sužinoti kuo daugiau, kad būtų kuo mažiau pakenkta jų ateities gyvenimui. Žinoma, toks bendradarbiavimas leido ir medicinos mokslų profesoriui kitaip, daug atsakingiau žvelgti į sportininkams taikomas gydymo priemones, ieškoti naujesnių mokslinių pasiekimų, naujesnių vaistų ir metodų.
Aptariant naująją knygą, būtina pažymėti jos gausias, įdomias, tiesiog istorines iliustracijas ir nuoširdžius eilėraščius, kuriuos skyrė tokie Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nariai, kaip akademikas Mečislovas Mariūnas, profesorė Jūratė Jankauskienė, Virginija Ruškienė, Nijolė Jadvyga Mickevičiūtė-Kulnickienė, LNRS pirmininkė Dalia Milukaitė-Buragienė. Keletą eilėraščių visų gerbiamam ir mylimam treneriui jubiliatui Vladui Garastui paskyriau ir aš.
Suprantu, kad straipsnyje liko nepaminėti ypatingų asmenybių, politikų atsiliepimai, pavyzdžiui, buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko (1932–2010), Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Bronislovo Lubio (1938–2011), Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Vydo Gedvilo, akademiko Algirdo Gaižučio ir kt. Tegul tai lieka maža intriga ir paskatinimas išleistą knygą įsigyti ir atidžiai perskaityti, o jos autoriui profesoriui Vytautui Šiaudyčiui nuoširdžiai padėkoti.
Dr. Leonas Milčius
Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras