Pabaiga. Pradžia – 2021 m. Nr. 21 (686)
Svarbiausi darbai – kiti
Iš to kas papasakota, gali susidaryti klaidingas vaizdas, kad Vytauto Kontrimavičiaus svarbiausias darbas buvo tik stacionaro statyba. Tačiau iš tiesų jis rūpinosi naujojo instituto mokslinių tyrimų krypčių formavimu (jau pirmaisiais metais jų buvo septynios), personalo paieška, lėšų gavimu statyboms, nes nauji darbuotojai neturėjo kur gyventi, dar kelių stacionarų statyba kituose Magadano srities regionuose bei daugeliu kitų reikalų.
Tuo pat metu jis aktyviai dalyvavo programoje „Žmogus ir biosfera“, buvo aktyvus TSRS-JAV aplinkos apsaugos komisijos darbo grupės narys, TSRS-Kanados Arktikos tyrimų grupės narys. Jis užmezgė dalykinius ryšius su JAV, Kanados ir Skandinavijos mokslininkais. Jam pakvietus aptarti tundros bendrųjų tyrimų, į Magadaną 1974 m. pirmą kartą atskrido grupė JAV ir Kanados mokslininkų bei mokslo administratorių. Tai buvo svarbus įvykis visam Magadanui – uždaros zonos miestui. O juk viską reikėjo derinti ir su Akademijos vadovybe, ir su Magadano administracija. Tad nemažai laiko V. Kontrimavičiui tekdavo praleisti ne tik institute, bet ir komandiruotėse.
Bendradarbiaujant su amerikiečiais, buvo nutarta reaklimatizuoti avijaučius, kuriuos dar priešistoriniais laikais Arktikos azijinėje dalyje išnaikino žmogus. Šie įspūdingi gyvūnai išliko tik Aliaskoje. Šios iniciatyvos vaisius – reaklimatizacijai į Vrangelio salą ir Taimyrą specialiu lėktuvo reisu buvo atgabenti šie reliktiniai gyvūnai. Šiaurės biologijos problemų instituto darbuotojai ir pats V. Kontrimavičius tiesiogiai dalyvavo šiuose darbuose. Unikalaus anuomečio skrydžio dalyviai pasakojo, kad, lėktuvui iš TSRS atskridus į Aliaską, tenykštis dispečeris pranešė, jog nusileido nežinomos „Si-Si-Si-Pi (rusiškos raidės – CCCP, reiškiančios santrumpą TSRS) kompanijos lėktuvas. Tik jis niekaip negalėjo suprasti, kaip lėktuvas galėjo atskristi viena diena anksčiau, nei išskrido, nes tarp šių vietovių yra laiko skirtumas.
Į stacionarą atskrisdavo tyrėjai ne tik iš Magadano, bet ir iš europinės TSRS dalies. Čia mokslinės medžiagos rinkti buvo atvykusi ir grupė amerikiečių iš Aliaskos, Fairbanks miesto universiteto. Šie mūsų svečiai buvo sužavėti stacionaru bei mūsų svetingumu ir noriai dalyvavo talkoje: nešiojo malūnsparniams atokiau nuo pastatų nusileidus ir iškrovus atgabentas lentas, kurių taip reikėjo tolimesniems statybos darbams. Amerikiečiai rinko biologinę medžiagą – kiekvienas pagal savo tyrimų interesus, o mes visi, kiek galėdami, jiems padėjome.
Taip užsimezgė draugiški ryšiai su kolegomis iš JAV. Todėl, kai pagal mainų programą mes su Vytu atvykome į JAV padirbėti Nacionalinėje parazitologinėje kolekcijoje Belstvilyje (Vašingtone) ir dalyvauti ekspedicijoje į Aliaską, mūsų darbui buvo sudarytos visos sąlygos. Ten pavyko surinkti įdomios medžiagos apie tilvikų ir žuvėdrų helmintų fauną. Straipsnį rašėme ilgai, nes medžiagos buvo labai daug, parazitai – iš skirtingų taksonominių grupių: nematodai, helmintai, kaspinuočiai, kai mano pačios patirtis ir planiniai tyrimai buvo susiję tik su kaspinuočiais.
Tyrimų rezultatus paskelbėme 1999 m., jau gyvendami Lietuvoje. Mūsų straipsnis „Aliaskos sėjikinių (lot. Charadriiformes) helmintofauna: zoogeografiniai ypatumai ir kilmė” buvo išspausdintas žurnale „Zoologičeskij žurnal“ (rusų kalba). Tik labai gaila, kad, prieš pat išeinant numeriui su mūsų straipsniu, nutrūko šio žurnalo vertimas į anglų kalbą.
Grįžtant prie stacionaro statybos darbų pabaigos, paminėtina į Čiukčiją iš Latvijos atvykusi Pospelovų šeima, kuri ėmėsi spręsti visus ūkinius klausimus: rūpinosi dyzeliniu kuru, maisto atsargomis ir kt. Stacionare ši šeima gyveno visus metus, todėl sudarė sąlygas mums imtis lauko tyrimų stacionaro apylinkėse ir žiemą. Šeimos galva Vilimas buvo auksarankis. Tolėliau nuo stacionaro pastatų jis įrengė naują patalpą dyzeliniams generatoriams (jų jau buvo du – 30 ir 50 kW galingumo), kad keliamas triukšmas netrukdytų nei darbui, nei poilsiui. Visa įranga dirbo puikiai, tarsi laikrodis: generatorių galios pakako ir termokameroms, kuriose buvo palaikoma skirtinga temperatūra, reikalinga parazitų vystymosi tarpiniuose šeimininkuose tyrimams, jų vystymosi trukmės priklausomybei nuo aplinkos temperatūros nustatyti. Elektros reikėjo ir termostatui, šaldytuvams, galingai elektrinei plytelei valgykloje ir viso stacionaro apšildymui.
Uodai – stiklainiais
Termostate iš surinktų laukinių paukščių kiaušinių išperindavome jauniklius. Išsiritę jie būdavo sterilūs, neužkrėsti parazitais. Iš tilvikų, ančių, žuvėdrų lizdų imdavome po vieną kiaušinį, pirmenybę teikdami tiems, iš kurių jaunikliai risis anksčiausiai. Jaunikliams išsiritus, jų maitinimui gaudydavome uodus. O uodų Šiaurėje – galybė. Štai imu entomologinį tinklelį, išėjusi laukan juo pamojuoju kokias 20 minučių ir per tą laiką trilitrinis stiklainis jau pilnas mane užuodusių ir kraują siurbti suskatusių uodų. Tad maisto paukščių jaunikliams maitinti buvo apsčiai!
Jauniklius apkrėsdavome gamtoje surinktomis kaspinuočių ir trematodų lervomis – parazitais iš savaime užsikrėtusių spėjamų tarpinių šeimininkų (bestuburių), ir tyrėme, kurių rūšių paukščiuose – galutiniuose šeimininkuose – lervos gali vystytis iki suaugs. Šių parazitologinių tyrimų tikslas – nustatyti parazitų vystymosi gamtoje ciklus: koks parazitas pradeda vystytis atitinkamos bestuburių rūšies organizmuose. Tai nustatoma renkant gamtoje, identifikuojant bestuburio ir jame aptinkamo parazito rūšis, o vėliau tiriant, į kurios rūšies paukščius pereina vystymuisi iki suaugusių fazės. Visa tai turi būti patvirtinta bandymais. Tad suaugusio kaspinuočio kiaušinėliai turi patekti į tam tikros (bet ne bet kurios!) rūšies bestuburį, kuriame yra tinkamos sąlygos vystytis iki lervų susidarymo. Po to paukščių sulestos lervos (dažniausiai su visu bestuburiu) arba paprasčiausiai suvirškinamos, arba išlieka gyvos (vėl ne bet kurios, o tik tam tikros rūšies paukščiuose). Tada iš lervų vystosi suaugę kaspinuočiai. Taip pasibaigia vienos parazito kartos gyvenimo ciklas ir prasideda kitos. Kadangi galimų šeimininkų rūšių yra labai daug, bandymai net su vienos rūšies parazitais neretai trunka keletą metų.
Kaspinuočių šeimos, kurią aš tyriau, parazitų rūšių tarpiniai šeimininkai – tik žieduotosios kirmėlės (Annelidae), joms priklausančios rūšys iš taksonominių grupių Oligocheta (čia – visų gerai pažįstami sliekai, beje, gyvenantys ne tik dirvoje, bet ir vandenyje), Policheta ir siurbėlių. Pagal parazitų ryšius su šeimininkais kartu su Vytu patvirtinome, kad yra savarankiška kaspinuočių šeima. Iki tol ši taksonominė grupė buvo laikoma labai didelės kaspinuočių (Cestoda) šeimos pošeimiu, kurios rūšių vystymuisi reikalingi vėžiagyviai ar kitos bestuburių rūšys. Keletą kartų susidūrėme su tokiais painiais atvejais, kai viena rūšimi laikomi morfologiškai labai panašūs kaspinuočiai (Cestoda) iš tikrųjų parazituoja kelių skirtingų rūšių paukščius, todėl buvo manoma, kad tai – viena parazitų rūšis.
Tačiau bandymai užkrėsti šios (ligi tol manomos vienos) rūšies kaspinuočio kiaušinėliais kelių skirtingų rūšių vandenyje gyvenančias kirmėles (lot. Lumbriculidae) nesisekė net keletą metų. Tik ilgainiui pavyko aptikti specifiškumą tarpiniam šeimininkui ir įrodyti, kad po šių kaspinuočių morfologiniu panašumu iš tiesų slepiasi skirtingos rūšys. Būtent parazito specifiškumas tarpiniam šeimininkui (t. y. gebėjimas vystytis tik tam tikros rūšies gyviuose) ir buvo mūsų aptiktas įrodymas, kad, nors turime išoriškai nesiskiriančius parazitus, jie priklauso ne vienai, o dviem skirtingoms rūšims. Panašiai išaiškindavome ir kitų parazitų „kelionę“ gamtoje nuo vienos rūšies gyvūno į kitą – vadinamuosius jų gyvybinius ciklus.
Gyvenimo sąlygas stacionare po truputį vis gerinome: palei valgyklos sienas paklojome lentų grindinį, atsigabenome durpių ir, sukasę lysves, netgi pabandėme auginti ridikėlius. Visų nuostabai išaugo stambūs gražuoliai. Viena mūsų darbuotoja Angelė Rudminaitienė, universitetines studijas baigusi Lietuvoje ir kartu su vyru atvykusi iš Kauno, mokėjo iš tų ridikėlių padaryti nuostabias „tulpes“, puikiai tikusias šventiniam stalui papuošti. Vėliau jau minėti Pospelovai pastatė net šiltnamį (užpoliarėje!). Jame auginome agurkus ir pomidorus, nes užpoliarėje trys vasaros mėnesiai (birželis–rugpjūtis) yra pakankamai šilti, sniegas iškrenta tik rugsėjo viduryje, tačiau tada įjungdavome šiltnamių šildymą elektra. Tarp pastatų paklojome šaligatvius iš lentų.
Nors oficialus stacionaro pavadinimas – Čiauno biologinis stacionaras, visi jį vadino helmintologiniu – pagal ten vykdomų tyrimų kryptį, ir turėdami omenyje, kad prie jo statybos daugiausia prisidėjo būtent helmintologai. Ilgainiui vasaromis jame susirinkdavo iki 40 ir daugiau žmonių. Atvykdavo ne tik įvairių specialybių tyrėjai iš Magadano instituto (ornitologai, hidrobiologai ir kt.), bet ir mokslininkai iš europinės dalies, tarp jų ir iš Lietuvos. Čia pabuvojo akademikas Leonardas Kairiūkštis, Zoologijos ir parazitologijos instituto direktorius Petras Zajančkauskas, šio instituto mokslininkai: Juozas Virbickas, Danielius Šemetulskis, Aniuolas Sruoga, Birutė Vosylytė ir kt. Kelerius metus rinkti medžiagos moksliniams tyrimams čia buvo atvykę amerikiečiai, kanadiečiai, suomiai, o Kontrimavičiams jau išvykus į Lietuvą – ir japonai. Stacionaras tapo taip plačiai žinomas, kad jį aplankyti panoro net Čiukčijoje viešėjęs kosmonautas G. Grečko.
Laikas keičia viską. Pavasarį, ledams pajudėjus, lytys gremžia upės krantus. Todėl mūsų vyrai nuo pat pirmųjų stacionaro gyvavimo metų tvirtino jos krantus, tam panaudodami tuščias metalines statines nuo dyzelinio kuro, kurių tundroje mėtėsi apsčiai. Jas palikdavo visureigiai, žiemos keliu važiuojančios mašinos. Statines vyrai suvirindavo, pritvirtindami prie metalinės sijos, pripildydavo smėliu ir dviem aukštais klodavo eilėmis. Aliaskoje matėme, kad amerikiečiai taip pat tvirtina upių krantus, tik jie naudodavo ne tuščias metalines statines, o nebenaudojamus, volais supresuotus automobilius.
Tokią krantų apsaugą reikėjo nuolat prižiūrėti. Nuo 1995 m., kai instituto darbuotojai neteko galimybės dirbti stacionare, juo naudojosi rajono administracija, tačiau be tikrojo šeimininko stacionaro būklė vis prastėjo. Netvirtinamą krantą ėmė plauti upė, ir vieną kartą mūsų pasididžiavimą – pirmąjį stacionaro pastatą – vanduo nunešė į jūrą. Neseniai ornitologai, tarp jų ir amerikiečiai, gavo sutikimą stacionare atlikti praktiką. Pamatę, kad toks pats liūdnas likimas laukia dar vieno namo, jį išardė, pernešė ir surinko toliau nuo upės ardomo kranto, t. y. perkėlė statinį į saugią vietą.
Tokia buvo mūsų parazitologinių tyrimų Tolimuosiuose Rytuose laiminga pradžia. Helmintų ekologijos laboratorija ir dabar tęsia veiklą Magadane, tačiau lauko tyrimų galimybės labai susiaurėjo. Kaip ir kitur, įvedus konkursinį mokslo projektų finansavimą (grantų sistemą), buvę kolegos nebeteko galimybių pasiekti atokių ir vis dar nepakankamai tyrinėtų Sibiro užpoliarės vietų…
Akad. Vincas Būda