Dar ne visi antrojo pasaulinio gaisro dalyviai ir liudininkai išmirė, o jau vėl pradeda liepsnoti. Šiandien Ukraina iš trijų pusių užpulta ir griaunama, žūsta šimtai žmonių.
ligoninėje, į kurią buvo atgabentas iš
traukinio
Jau esame ant trečiojo pasaulinio gaisro slenksčio. Dviejų baisiausių karų nepakako žmonijai suprotinti. Europa, tiesa, pamoką išmoko – susivienijo, taikiai bendradarbiauja ir padeda kitiems. Ne veltui jai paskirta Nobelio taikos premija.
Tačiau Rusija neišmoko pamokos. Regis, reikės mokytis dar kartą. Gal paskutinį. Bet šis mokslas gali brangiai kainuoti – mums visiems, visai žmonijai, netgi visai gyvybei. Karo priežastys liko nepašalintos. Jų yra ir mūsų sąmonėje bei elgsenoje: kiek priešiškumo, nesantaikos, nepagarbos, melo, veidmainystės ir visokių kitų egoizmo apraiškų mūsų viešame gyvenime. Nepajėgiame gyventi darnoje ir taikoje.
Vydūnas, patyręs abiejų karų baisumus, rašo: „Paskutiniai du karai tiek kančių visai žmonijai sukėlė, kaip tai dar niekuomet nebuvę visais amžiais, tad spręstina, kad žmonija dar niekados nebuvusi taip toli nuklydusi nuo žmoniškėjimo tako, kaip paskutiniais laikais.“ Siunčiu visiems Vydūno „Tauresnio žmoniškumo užtekėjimą“, kurį jis parašė vos pasibaigus karui, sunkiausiomis sąlygomis besitraukdamas į Vokietijos gilumą. Tačiau, nepaisant viso vargo ir pavojų, rašo apie laiką, kai karų nebebus. Ir pateikia gaires į žmoniškesnį gyvenimą.
Tomas Stanikas