,,Jei turėtumėte tikėjimą, kaip garstyčios grūdelį…“ Mt 17, 20
Po neseniai pasirodžiusios informacijos apie vėl pastebėtą Gedimino kalno nuošliaužą, „Mokslo Lietuvos“ paragintas, ryžausi dar kartą priminti suinteresuotoms institucijoms ir jų vadovams, taip pat neabejingiems visuomenės atstovams apie tai, kad šią problemą galima išspręsti, naudojantis paprastomis, pasaulyje išbandytomis metodikomis.
Panašios nuošliaužos yra dažnas reiškinys ir jos vyksta daugelyje vietų. Apie vieną tokių įvykių 2016 m. liepos 1 d. buvo paskelbta laikraštyje ,,Tauragės žinios“ išspausdintame straipsnyje ,,Tvarkys byrančią Meilės alėją“. Po šios ir dar kelių panašių žinių, pasklidusių viešojoje informacinėje erdvėje, pateikiau savo techninę idėją. Ji buvo išdėstyta 2019 m. kovo 5 d. ,,Mokslo Lietuvoje“ išspausdintame straipsnyje ,,Dovana sostinei ir Tėvynei“. Šiai temai skirtas straipsnis ,,Idėja slenkančiam kalnui“ 2019 m. balandžio 26 d. paskelbtas ir ,,Tauragės žiniose“.
Šiuose straipsniuose paaiškinta, kaip būtų galima paprastai, pigiai ir efektyviai išspręsti šią problemą, pasinaudojant specialios konstrukcijos tinklo principu. Tinklas sudarytas iš lanksčių ir skaidrių plastiko lovelių, tam tikru atstumu vienas nuo kito surištų tokiu atstumu, kad tarp jų galėtų formuotis augmenija, sutvirtinanti atsparumą grunto slinkimui, o skaidrūs plastikiniai loveliai tarnautų šviesos pralaidai ir perteklinių kritulių nutekėjimui. Šiai problemai spręsti galėtų talkinti žemės ūkio, biologijos ir kitų sričių specialistai.
Tokio tinklo kvadratiniam metrui pagaminti, įskaitant medžiagų kainą, reikia apytiksliai 30–50 eurų. Eksperimentiniam bandymui pakaktų užkloti iki 100 kvadratinių metrų, t. y. maždaug 30,3 metro ilgio ir 3 metrų pločio plotą. Bandymas atskleistų pasiūlytos idėjos įgyvendinimo metodologiją, leistų patikslinti kai kuriuos techninius parametrus ir suminę darbų kainą. Įgyvendinus šį pasiūlymą, galima būtų tikėtis kelių milijonų eurų vertės finansinio efekto, nes iš viešos informacijos žinoma, kad Gedimino kalno gelbėjimui ir tvarkymui jau išleista per 10 mln. eurų.
Tačiau tiek iš savo, tiek iš kitų kūrėjų patirties galiu pasakyti, kad mažai tikėtina, jog ši idėja bus bent išbandyta. ,,Mokslo Lietuvoje“ ir kituose leidiniuose išspausdinti straipsniai su panašios vertės idėjomis apie būstų atnaujinimą, užmiesčio vietovių ekonomiką ir energetiką, taip pat ekologijos, demografijos, kaimo gaivinimo ir net krašto gynybos temomis nesulaukė galinčių jas įgyvendinti susidomėjimo.
Kodėl tokios idėjos paliekamos be atsako? Kodėl jomis nesusidomi vykdomosios valdžios institucijų atstovai? Išvada gali būti viena: tikėjimo praradimas, kaip įprasta, laukiant ,,manos iš kitur“. O per tą laiką senka dvasiniai, intelektiniai, kūrybiniai tautos ir valstybės pajėgumai.
Žinoma, galima ir kita išvada: „Nenaudinga, nes…naudinga.“ Kartą tokių klausimų sprendime dalyvaujantis veikėjas, išvydęs racionalų, bet didelių išlaidų nereikalaujantį projektą, ciniškai užbliovė: „Tavo projektas nebus net svarstomas, nes… per maži pinigai. Neverta net prasidėti… Kas nuo tokio mizerio nubyrės?“ Taigi idėjos, kurioms įgyvendinti nereikia dešimčių milijonų, dažniausiai net nesudomina.
Inž. Viktoras Jokubaitis