Nejaugi pasaulis ir dabar neatsipeikės? Nejaugi nesuvoks, kad šiuose, itin skaudžiuose, itin tragiškuose įvykiuose nėra jokio atsitiktinumo. Nėra jokio pašalinio veiksmo, kaip rašoma, galėjusio „išprovokuoti Putiną“. Šiai protu nesuvokiamai tragedijai, šiam tarptautiniam nusikaltimui Kremliaus žmogėdra ruošėsi daugiau kaip du dešimtmečius – nuo pat įžengimo į Prezidento sostą (Rusijos terminais kalbant, kitaip šios pozicijos nepavadinsi). Ruošėsi labai metodiškai, abejingai stebint ilgalaikės taikos užliūliuotam pasauliui. Prisiminkime, kad nuo 1945-ųjų Europoje jau išaugo trys kartos, nemačiusios karo savo gimtojoje žemėje. O kituose žemynuose toks laikotarpis tęsėsi dar ilgiau. Juk per Antrąjį pasaulinį karą nė vienas langas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Lotynų Amerikoje nebuvo išmuštas, kaip karo rezultatas.
Per visus tuos dešimtmečius pasaulis matė tik „lokalius“ konfliktus (Korėja, Vietnamas), kur kovos veiksmai buvo ilgesni ir žiauresni, daugeliui europiečių atrodė vykstantys kažkur toli, nekeliantys vietiniams gyventojams tikro pavojaus. Iš ten grįžo karstai su užmuštų jaunų vyrų kūnais, bet jie nebuvo kilę iš mūsų kraštų. Be to, tų karų židiniai – jau seniai užgesinti.
Po to vyko daugybė konfliktų Afrikoje ir vienas kitas Lotynų Amerikoje, bet vargu ar kas Europoje juos stebėjo ir skaičiavo. Juk ten „nuolat kažkas mušasi“: tutsiai su hutais, kažkas nepasidalina naudingųjų iškasenų telkiniais, kažkas vis aiškinasi, kam priklauso valdžia Somalyje ar Eritrėjoje. „Kada ten buvo kitaip?“ – paklaustų ne vienas europietis.
Tiesa, dar buvo ir keletas rimtesnių, nemažą atgarsį sukėlusių kruvinų konfliktų ir pokario Europoje: Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje. Bet jie pasibaigdavo taip pat greitai, kaip ir prasidėdavo: užgriūdavo sovietų tankai, sutraiškydavo sukilusius žmones, į valdžią pastatydavo naujas marionetes ir vėl… viskas ramu. Kažkas patriukšmaudavo Jungtinėse Tautose, tačiau sovietinė imperija bent kokius rimtesnius veiksmus ten vetuodavo ir netrukus viskas likdavo kaip buvę. Skausmas likdavo tik žuvusiems artimų žmonių širdyse, o pasaulis jau po poros savaičių viską nugramzdindavo į užmarštį.
Labai daug kam nelauktai atėjo sovietinės imperijos griūtis. Didelė dalis pasaulio tik tada pradėjo suvokti, kad ši imperija sukurta neteisėtai, grubiausiai iškraipius Antrojo pasaulinio karo priežastis ir abejingai stebint jo sukėlėjams bei kitiems, pasidalinus pokario pasaulį, pastačius Berlyno sieną ir perbraižius ne tik Baltijos valstybių sienas. Juk tada dar buvo daugybė įtikėjusių, kad „dėdė Džo“ (Josifas Stalinas) neva niekuo neprisidėjęs prie šio karo sukėlimo, o tik buvęs svarbiausiu sąjungininku, įveikiant hitlerizmą. Todėl ir į Niurnbergo tribunolo suolą niekas tada nepasodino tų, kurie organizavo bendrus nacių ir sovietų paradus bei paskatino įvykius, lėmusius milijonų žmonių žūtis ir neįsivaizduojamus ekonominius bei kultūrinius nuostolius. To karo istorija buvo surašyta, nurodant tik vieną karo nusikaltėlių grupę. Todėl ir Didysis Baltijos kelias anaiptol ne iš karto atvėrė akis. Net socialistu save vadinęs tuometinis Prancūzijos Prezidentas, lyg koks svirplys iš plyšio, puolė cypti, reikalaudamas netrukdyti Gorbiui, o vėliau aiškino, neva „praleidome progą patylėti“. Įdomu, ką toks veikėjas būtų daręs, jei visus jo artimuosius būtų nukankinę Sibire? Kai net didelei įtakingai valstybei vadovavo asmuo, nežinantis ką tik praūžusio karo istorijos, iki naujos nelaimės galėjo būti tik vienas žingsnis.
KGB augintinis visa tai matė, bet į tuometinį pasaulį žiūrėjo per šnipų irštvos užmaukšlintus akinius. Stebėjo ir siuto, vis tvirčiau apsispręsdamas sustabdyti žmonijos žengimą į epochą, kurioje bet kuris nesklandumas bus sprendžiamas išsamios analizės, mokslo ir vidinės kultūros dėka. Dar prieš žengdamas Kremliuje raudonu kilimu, jis jau kurpė pasaulio istorijos perrašymo ir pasaulio perdalijimo planus. Pirmasis žingsnis – atkurti stalininę imperiją, o jau tada diktuoti visam pasauliui savo viziją. V. Putino žengimą į valstybės vadovo postą stebėjau Floridoje, Sankt Peterburge, tauraus Lietuvos patrioto a. a. Antano Jonaičio namuose. Šalia V. Putino pėdinęs B. Jelcinas atrodė, lyg jau rytoj lauktų sušaudymo. Tuo metu pasaulis įžengė į trečiąjį tūkstantmetį – 2000-uosius, tad laiko pasiruošti jam pakako.
V. Putinas pradėjo nuo savos ir pasaulio visuomenės apdorojimo. Darė tai labai metodiškai, nuosekliai, nė karto neatsitraukdamas. Pateikęs savą Antrojo pasaulinio karo versiją, ją, tik šiek tiek keisdamas formatą, pasauliui nuolat kaišiojo įvairiuose renginiuose. Gerai suprato, kad dalis pasaulio valstybių vadovų niekada nebuvo įgiję jokio gilesnio ką tik prabėgusių dešimtmečių istorijos suvokimo.
Mūsų tautos Atgimimo metais į Lietuvą ryžosi atvažiuoti švedų visuomenininkas, publicistas Jonas Ohmanas. Jis buvo apstulbęs, sužinojęs, kad jo paties tautiečiai, jo bendraamžiai, esantys vos už kelių šimtų kilometrų, visiškai nesusigaudo, kas vyksta Lietuvoje. Jis net negalėjo suvokti, kaip tokia nedidelė tauta išdrįso ne tik sau, bet ir visam pasauliui pasakyti, kaip buvo okupuota Lietuva ir kitos Baltijos valstybės. O kai suvokė šių įvykių esmę, jis ryžosi likti su mumis ir jau trečias dešimtmetis yra kartu. J. Ohmanas atkuria Švedijos ir Lietuvos prieškario metų įvykius, primena abiejose valstybėse primirštas šviesias asmenybes, nušviečia prieškario diplomatijos įvykius. (Dabar jis, labai daug laiko praleidžiantis kovojančioje Ukrainoje, atskleidžia šios tautos pasipriešinimo gilumines šaknis.)
Tačiau propagandinėmis akcijomis ir Vakarų lyderių (jei taip juos dar galima vadinti) smegenų plovimu V. Putinas neapsiribojo. Apie tai jis ir jo parankiniai bet kokia proga kalba Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų institucijose, įvairiuose forumuose, kur tik gauna tribūną. Auginasi būsimų pagalbininkų gretas iš neomarksistų, taip ir nesuvokusių tikrosios marksizmo esmės, tarp kurių kartais patenka ir žinomi asmenys – įtakos formuotojai. Jokia kita valstybė nevykdo tokio masto kampanijos. Net kinai dar gerokai atsilieka, nors ir labai stropiai mokosi.
Nuo pat savo veiklos valstybės vadovo poste pradžios V. Putinas imasi ir praktinių veiksmų, nesiskaitydamas su jokiomis teisės ar moralės normomis. Pradėjęs nuo savo piliečių gyvenamųjų namų sprogdinimo, kaltę versdamas mistiniams čečėnų teroristams, griebėsi labai plataus teroro Čečėnijoje. Didžiulis ekonomikos ir kultūros centras Groznas praktiškai sunaikintas. V. Putino kariauna neskaičiuoja nei istorijos ar kultūros paminklų, nei savų ar svetimų lavonų. Puikiai žino: „Užmuštieji – ne liudininkai.“
O tada sekė Moldovos Padniestrė, Abchazija ir Osetija, Sakartvelo valstybės teritorijos sudraskymas, po kurio laiko – Krymas, jau net neskaitant tarptautinių nusikaltimų Sirijoje, vis aršesnio Baltarusijos įtraukimo į savo karines avantiūras. Pastarojoje turėjo jau seniai nužiūrėtą marionetę – šeštą kartą paeiliui vis apsiskelbiančią Prezidento rinkimų laimėtoja, tik šį kartą iš anksto sukišusią visus varžovus ilgiems metams į kalėjimus. Toks žmogysta V. Putino paliepimus vykdo besąlygiškai, nes valdžioje laikosi tik menkos grupelės gerai apmokamų asmenų dėka.
Įsiveržimas į Ukrainą buvo seniai suplanuotas ir labai kruopščiai parengtas. Visur buvo veržiamasi su tais pačiais „savųjų vadavimo“ arba „savųjų teritorijų“ atsiėmimo šūkiais. Iš anksto pasirūpinta atplėšti nemažą ūkinę reikšmę užpultai valstybei turinčius jos teritorijos kąsnius – Donecką ir Luhanską. Ruošdamasis plėsti agresiją, kurį laiką delsė, tikrino, kokia bus vadinamųjų Vakarų „lyderių“ reakcija. Bet buvo tik tyla ir keli nerišlūs pasamprotavimai: „Jei užpulsi Ukrainą, mes tave nubausime „sankcijomis“. Maždaug taip: „Jei pradėsi karą, mes tau truputį… pagadinsime orą. Juk bus šiek tiek nemalonu, ar ne?“
Tik atsitiko vienas dalykas, kurio nenumatė nei V. Putino, nei Vakarų „strategai“ – ukrainiečiai ėmė gintis. KGB augintis įsiuto. Siunčia jau kelintą diversantų grupę V. Zelenskiui nužudyti, tačiau tie vis grįžta karstuose. Liko tik vienintelė priemonė – sutrypti Ukrainą, subombarduojant jos gyvenamuosius rajonus, nušluojant visą infrastruktūrą. O tada užgrobti ištuštintus plotus, paskelbiant, kad jie „išvaduoti“. Nuo gyvybės. Gal vis dar laukiate Vakarų „lyderių“ atsako? Nelaukite – nebus. Nes kam „paskambintumėte į Briuselį“? Kas bus, jeigu pasaulis pagaliau praregės? Gal tada atsiras dešimtys ir net šimtai „Zelenskių“… Kelio atgal nebėra. Jį sudegino okupantai, kurie rytoj gali pasikėsinti ir į mūsų namus. Antro „holodomoro“ su 10 mln. aukų nebus.
Jonas Jasaitis