Mokslo ir kūrybos simpoziumai – nepakartojamas pasaulio lietuvių kultūros reiškinys

Tęsinys. Pradžia – Nr. 3 (690)

3. Čikaga – mokslo ir kūrybos simpoziumų centras

Ribota šio skyriaus apimtis neleidžia išsamiai aprašyti visų iki šiol surengtų šešiolikos simpoziumų. Per pirmuosius simpoziumus išryškėjo jų organizavimo ypatumai, plenarinių ir sekcijų posėdžių tematika. Pirmųjų simpoziumų rengimo praktikos bruožai naudojami ir dabar, žinoma, atsižvelgiant į besikeičiančią demografinę ir istorinę situaciją. Šiame poskyryje apsiribosime tik specifika, kuri buvo būdinga III–VI simpoziumams. Visi jie vyko JAV lietuvių sostine tituluojamoje Čikagoje, nes čia yra susitelkę dauguma lietuviškosios išeivijos veiklos centrų, spaudos leidinių, sukaupta nemaža tokios veiklos patirtis. Nusistovėjo ir simpoziumų rengimo data – Padėkos dienos savaitgalis, prie jo, esant reikalui, pridedant dar po keletą darbo dienų.

Svarbiausia, kad, laikui bėgant, užsidegimas periodiškai rengti simpoziumus neišblėso. Šie simpoziumai tapo neatskiriama išeivijos, ypač jos intelektualiosios dalies, visuomeninės ir kultūrinės veiklos dalimi. Lyginant su pirmaisiais simpoziumais, nuolat augo tiek pranešėjų, tiek klausytojų skaičius.

 

4. Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų pradžia

1989 m. lapkričio 22–26 d. – įsimintinos dienos mokslo ir kūrybos simpoziumų istorijoje. Įvyko tai, apie ką dvidešimt metų tik pagalvodavome. Lietuvoje laisvėjant politiniam klimatui, į simpoziumų rengimą ir dalyvavimą juose plačiai įsitraukė ir gyvenantys Lietuvoje. Tomis dienomis į Čikagą pirmą kartą atvyko net 114 atstovų iš Lietuvos. Šio simpoziumo apžvalgoje rašoma, kad, atsileidus okupacijos varžtams, kvietimas į šeštąjį mokslo ir kūrybos simpoziumą rado stiprų atgarsį tarp Lietuvos mokslininkų ir kultūros darbuotojų. Išvydę galimybę laisvai pasisakyti, jie atvyko į simpoziumą pasidalinti savo rūpesčiais ir viltimis: „Drįsčiau tvirtinti, kad šeštasis mokslo ir kūrybos simpoziumas buvo ne tik mūsų bendro tautinio, kultūrinio ir mokslinio gyvastingumo sužėrėjimu, bet taip pat ir forumu neformaliai atskleisti prisikeliančios Lietuvos intencijas atkurti nepriklausomybę. Čia išryškėjo ir Sąjūdžio intencijos dėl Lietuvos valstybingumo atstatymo. Čia Sąjūdžio veikėjai buvo sustiprinti organizuotu užsienio lietuvių solidarumu bei parama.“

 

Dr. Stasys Bačkaitis yra rašęs: „Rytiniai, pietiniai ir vakariniai kaimynai jau nuo Gedimino laikų savinosi lietuvių tautos kultūros, meno ir mokslo daigus ir sodino juos savose dirvose. Lietuviai menininkai, mokslininkai ir net valstybininkai su „perkrikštytu“ identitetu neretai figūravo kitų tautų istorijos lapuose, dažniausiai net nepaminint, kad jie įkvėpimo pasisėmė iš lietuvių tautos kultūrinio aruodo. Net iki pastarųjų dienų norėta ištrinti Lietuvos vardą iš pasaulio žodynų bei žemėlapių ir priklijuoti jai išnykstančios amorfinės genties etiketę. Tačiau tautoje buvo susikaupusios didžiulės ir dar nesužalotos gyvastingumo jėgos. Nors šimtmečių tėkmėje nutautėjusi aristokratija ir įvairaus plauko biurokratai, vietoje vadovavę tautai, dažniausiai nuėjo tarnauti Lietuvos engėjams, tačiau iš kaimo kilusi inteligentija, kaip saulės ištroškęs želmuo, pradėjo audringą atgimimo erą. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis atgaivino pilną tautos sąmoningumą ir padėjo pagrindus jos tolimesniam vystymuisi. Išaugo nauja ir susipratusi inteligentijos karta, stiprus mokslininkų, kūrėjų bei kultūrininkų branduolys, pajėgus toliau ugdyti savo eiles ir išeiti į pasaulio areną.

Neišblėso laisvės siekis ir naujos bei siaubingai klaikios 50 metų trukusios sovietų okupacijos metu. Šimtai tūkstančių ištremtų bei išžudytų, taip pat ne iš geros valios iš Lietuvos pasitraukusių tautos sūnų bei dukterų buvo didžiausias nuostolis tautos gyvastingumui, kurio pasekmės jaučiamos dar ir šiandien. Turime būti dėkingi tiems ištvermingiems ir susipratusiems tautiečiams, kurių laikas, aplinka ir dažnai žiaurus okupanto teroras nesužlugdė, neišmušė iš vėžių, kurie išlaikė lietuvybės dvasią ir puoselėjo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idealą bei tikėjimą iki jos prisikėlimo dienos. <…> Praslinkus 20 metų ir Mokslo bei Kūrybos simpoziumams tapus didžiuliu lietuviškojo mokslo ir kultūros pasireiškimo manifestu, šeštasis mokslo ir kūrybos simpoziumas 1989 m. buvo lyg ir apvainikavimas visų užsienio lietuvių pastangų išlaikyti tautos dvasinę bei kultūrinę skaisčiai liepsnojančią ugnį, nenuspalvintą ir žėrinčią meilės kaitra Lietuvai.“

 

5. Mokslo ir kūrybos simpoziumai pasiekė Lietuvą

Atgimstančios Lietuvos intelektualai, pastebėję simpoziume didžiulę dvasinės ir idėjinės vienybės jėgą, išreiškė savo pageidavimą ateinantį VII mokslo ir kūrybos simpoziumą surengti Lietuvoje. Simpoziumo organizavimas buvo pavestas organizaciniam komitetui, kuriam vadovavo Mindaugas Černiauskas, Lietuvių tarptautinių organizacijų komiteto direktorius Vilniuje. Jam padėjo šešių pagalbininkų grupė. Patariamajai 14 narių simpoziumo tarybai pirmininkavo Romualdas Ozolas – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Simpoziumo garbės komitetą sudarė pirmojo simpoziumo rengėjas – prof. A. Avižienis, ir du Lietuvos atstovai – akad. Jonas Kubilius ir akad.
J. Požėla. Mokslinių programų komitetui pirmininkavo prof. V. Domarkas – tuometinis Kauno technologijos universiteto rektorius, prof. R. Pavilionis – Vilniaus universiteto rektorius ir V. Radžvilas – Vilniaus dailės akademijos Filosofijos katedros vedėjas.

Nuo to laiko ėmė formuotis nauja tradicija: simpoziumai pakaitomis buvo rengiami Lietuvoje ir išeivijoje: VIII – 1993 m. Čikagoje, IX – 1995 m. Lietuvoje, X – 1997 m. Čikagoje.

 

6. X simpoziume – Švietimo sekcija

Praėjus kiek daugiau negu metams po atvykimo į JAV, šių eilučių autoriui teko jau pačiam ruoštis X pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui, kuris 1997 m. lapkričio 27–30 d. (Padėkos dienos savaitgalį) vyko Čikagoje, Jaunimo centre. Ne tik ruoštis savo pranešimui, bet ir prisidėti prie šio renginio organizavimo – kartu su JAV lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininke Regina Kučiene organizuoti jame iki tol dar negirdėtą Švietimo (edukologijos) sekciją, parengti jos programą, surasti pranešėjus iš abiejų Atlanto pusių ir dar iki simpoziumo išspausdinti sekcijos mokslo darbų rinkinį.

Apie tai, kad tokia sekcija yra prasminga, teko diskutuoti ir su simpoziumo organizacinio komiteto vadovu dr. Vytautu Naručiu. Jei ne Reginos Kučienės parama, vargu ar būtų pavykę gauti pritarimą įtraukti šią sekciją į simpoziumo programą. Švietimo klausimai buvo aptarinėjami ir iki tol vykusiuose simpoziumuose. Tačiau, nors nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jau buvo praėję daugiau kaip penkeri metai, į pasiūlymus, ateinančius iš kitos Atlanto pusės, dalis išeivijos atstovų vis dar žiūrėjo su nepasitikėjimu. Specialios sekcijos, skirtos švietimo pertvarkai, iki tol nėra buvę, nors jos poreikis vis ryškėjo. Lietuvoje buvo bandyta įgyvendinti Tautinės mokyklos koncepciją, kaip atsvarą per visą sovietmetį prievarta diegtai unifikuotai vadinamajai „internacionalinei“ sistemai. JAV lietuvių pastangomis buvo sukurta programa APPLE, išreiškusį jų siekį prisidėti, modernizuojant bendrojo ugdymo metodiką, supažindinti Lietuvos pedagogus su edukologijos pažanga. Reginos Kučienės dėka visos kliūtys tokiai sekcijai įtraukti buvo įveiktos.

 

Simpoziumo atidarymo dieną sekcijos dalyviai, gavę po jiems skirtą mokslo darbų knygą, galėjo efektyviau bendrauti su pranešėjais. Nedidelėje salėje, kurioje posėdžiavo ši sekcija, norintieji joje dalyvauti vos sutilpo. Mums teko gerokai pasijaudinti, kaip įtraukti dar porą papildomų pranešėjų, nenumatytų programoje, kaip sutilpti į netikėtai sumažintą sekcijai skirtą laiką.

Pasirinktas sekcijos šūkis „Pasaulio lietuvių talka – atkuriamai Lietuvos švietimo sistemai“ puikiai atspindėjo jos turinį, Į simpoziumą atvyko ne tik geriausiai žinomi profesoriai iš Lietuvos (akademikas Vladas Rajeckas, prof. Juozas Vaitkevičius, prof. Danguolė Beresnevičienė, prof. Romualdas Grigas, prof. Zenonas Bajoriūnas, prof. Vytautas Karvelis ir kt.), bet ir JAV mokslininkai bei praktikai (Akrono universiteto prof. dr. Jolita Kavaliūnaitė, Taikos korpuso ir JAV lietuvių bendruomenės atstovė, gabiųjų mokinių ugdymo mokyklos vadovė, visam pasauliui skirto vadovėlio apie Lietuvą autorė Rima Kašubaitė-Binder, itin populiarių, į keliolika kalbų verčiamų knygų, skirtų karo pabėgėliams ir imigrantams, autorė Raimonda Mikatavage, APPLE kursų, skirtų Lietuvos mokytojams, vadovė Amanda Muliolienė ir kt.).

 

Ne visi užsiregistravę pranešėjai galėjo atvykti į Čikagą, ne visi suspėjo parengti darbų rinkiniui skirtus straipsnius, tačiau visi dalyvavusieji iš simpoziumo išsivežė nepakartojamai džiugią nuotaiką. Čia nebuvo takoskyros – „dipukai ir tarybukai“, nesijautė įtarinėjimų ir nepasitikėjimo, nebuvo arogantiško lyginimo, kas ir kodėl pasiekė daugiau. Priešingai – buvo labai nuoširdus vienos tautos atstovų bendravimas ir noras vieniems kitus geriau pažinti. Ir labai džiugu, kad panašus dalyvių aktyvumas buvo ir kitose simpoziumo sekcijose. Ypač sudomino Istorijos sekcija, kuriai vadovavo Jonas Dainauskas ir kurioje dalyvavo tiek išeivijos, tiek Lietuvos istorikai. (Pabaiga – kitame numeryje)