„Mokslo Lietuva“ gavo „Žinių radijo“ pasiūlymą reklamuotis. Ilgiau kaip savaitę truko mūsų susirašinėjimas. Informavome reklamos siūlytojus apie tai, kad Lietuvos mokslininkų laikraštis, leidžiamas nuo tautos Atgimimo laikų – nuo 1989 m. rugpjūčio, šiemet pirmą kartą per visus leidybos metus negavo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramos. Todėl neturime jokių galimybių pirkti reklamą. „Rėmimo fondas“ mokslininkų laikraščiui smogė kaip tik tuo metu, kai savo projekte išdėstėme apie ketinimą nuo 2022 m. pereiti prie elektroninės leidybos (PDF formato), taip prisidėdami prie bendrųjų gamtosaugos tendencijų rėmimo. Elektroninė leidyba leidžia taupyti gamtos išteklius, suteikia daug platesnes skaitytojų informavimo galimybes: laikraštyje galima naudoti spalvotas nuotraukas, tobulinti jo dizainą, daug operatyviau pateikti naujienas.
Tačiau Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo taryba į šiuos pasiūlymus neatsižvelgė ir apsiribojo formaliu paaiškinimu, kad projektas liko net nesvarstytas, nes jų atrinkta ekspertų komisija jį įvertino mažiau nei finansavimui teikiami projektai: iki svarstymui tinkamos balų sumos pritrūko 0,5 balo. Tiesą sakant, kokie buvo ekspertų vertinimo argumentai, mums iki šiol nepavyko sužinoti.
Taigi, tęsdami susirašinėjimą su „Žinių radiju“, kuris vis kvietė mus reklamuotis, pasiūlėme abipusių mainų galimybę: „Mokslo Lietuva“ nemokamai teiktų „Žinių radijui“ akademinės bendruomenės naujienas. Supažindintume su naujausių tyrimų tematika, tik prašydami nurodyti, kad ši informacija gaunama iš mokslininkų laikraščio. Priminėme, kad tokios informacijos labai trūksta kituose informacijos šaltiniuose. Lietuvos visuomenė su mokslininkų pasiekimais supažindinama tik epizodiškai, todėl labai menkai orientuojasi, kokie tyrimai vykdomi mūsų universitetuose ir mokslo centruose. Pavyzdžiui, jei paklaustume, koks Lietuvos mokslininkų įnašas į pasaulio mokslo lobyną, ar daug kas sugebėtų atsakyti?
Palyginkime, apie ką Lietuvos visuomenė geriau informuota: ar apie sportininkų, ar apie mokslininkų pasiekimus? Dažnas neužsikirsdamas ne tik įvardins geriausius krepšininkus, lengvaatlečius, ar plaukikus, bet ir apibūdins jų rezultatus. Bet jei paprašytume įvardinti geriausius Lietuvos fizikus, chemikus, biologus ar lingvistus, ar daug sulauktume galinčių tęsti pokalbį? O jei pasiūlytumėte įvardinti Lietuvos mokslininkus, tapusius naujų mokslo sričių kūrėjais, pralenkusius savo laikmetį net šimtmečiu ar dviem šimtmečiais, ar neišgirstumėte, kad tokių išvis būti negali, nes Lietuva – mažytė, neturinti tokiems pasiekimams nei žmonių, nei kitų išteklių. Jeigu vienas kitas ir girdėjo apie Kazimierą Simonavičių, Teodorą Grotusą, kiek būtų tokių, kurie įvardintų, kokios mokslo šakos pradininku yra Vytautas Graičiūnas, kam priklauso pirmieji dizaino teorijos darbai?
Paklauskime ir apie tuos mokslininkus, kurie yra greta mūsų, o ne tik mokslo istorijos vadovėliuose. Ką pasaulio pažangai jau davė Vilniaus universiteto prof. Virginijus Šikšnys arba akademikas Kazimieras Ragulskis? Daug kas bent viena ausimi yra girdėjęs apie amerikietį Tomą Edisoną (angl. Thomas Alva Edison), užpatentavusį 1093 išradimus, tačiau kas žino, kad šį amerikiečio rekordą yra gerokai pralenkęs kaunietis vibrotechnikos kūrėjas, kurio sukurti įrenginiai plačiai naudojami mechanikoje, robotikoje, medicinoje ir kt. Deja, to ilgai nežinojo ir tie, kurių pareiga yra įvertinti mokslininkus, nes pirmasis valstybinis apdovanojimas akademiką K. Ragulskį pasiekė tik šių metų pradžioje.
Tikriausiai natūralu, kad būtent „Žinių radiją“ turėjo sudominti mūsų pasiūlymas. Argi ne jo pareiga plėsti visuomenės išprusimą, informuoti apie tai, kas kuriama mūsų mokslo centrų laboratorijose? Bet į savo pasiūlymą gavome tokį atsakymą: „Mums geras turinys yra labai aktualus, bet esame komercinis radijas ir nemokamai nieko pasiūlyti negalime. Jei norėsite sudalyvauti laidose kaip ekspertai, reikės audio reklamos – kreipkitės į mus.“ Taigi, atsakyta taip, lyg būtume pasiūlę nemokamai reklamuoti kokį nors agurkų rauginimo receptą ar primirštą mėsos patiekalų padažą.
Belieka paklausti, ar ne laikas žiniasklaidos rėmimo funkciją vykdančiai institucijai iš esmės keisti leidinių vertinimo metodiką, atsisakant seniai susikompromitavusios „projektų“ vertinimo metodikos ? Argi „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“ arba ir mūsiškė „Mokslo Lietuva“ kasmet keičia savo veiklos turinį, kurpdama vis naujus projektus, kuriuos vertina ekspertai tik pagal jiems vieniems žinomus kriterijus? Galima sutikti, kad retsykiais ir tikrai nelaukiant naujų metų pradžios žiniasklaida ieško naujos tematikos ar naujų informacijos pateikimo formų, bet tikrai niekuo nepateisinama prievarta kasmet reikalauti naujo projekto, juo labiau taip pat kasmet mažinti paramos dydį (arba kažkam užsimanius, jos visai neskirti). Apie tai jau ne kartą rašyta, bet nėra jokio atsako. Ar dar ilgai savo visuomenę laikysime atskirtyje nuo šiuolaikinio mokslo pažangos?
Neturiu nieko prieš mūsų domėjimąsi sporto pasauliu. Nesiruošiu nurodinėti visuomenei, kuo domėtis ir ką labiau vertinti. Tačiau vis tik leiskite paklausti, kas svarbiau: ar kiek „dvitaškių“ ir „tritaškių“ kažkuris publikos numylėtinis sumetė į varžovų krepšį arba kiek automobilių sudaužyta į Saudo Arabijos dykumų akmenis Dakaro ralyje, ar kaip naujo efektyvaus naudotų padangų antrinio panaudojimo metodo sukūrimas leis išsivaduoti nuo gamtos teršimo šia vadinamąja „atlieka“? Bet, jei giliau pasidomėtume, tikriausiai patys labai nustebę paklaustume, kodėl Kauno technologijos universiteto sukurtos padangų perdirbimo metodikos iki šiol beveik nediegiamos, o mes vis esame verčiami krūpčioti, kur kils naujas „Alytaus gaisro“ mastelius siekiantis gaisras. Juk net iš tokios nelaimės nepasimokėme, nors problemos sprendimus mūsų mokslininkai jau seniai yra sukūrę. Ar mokslą vertinsime tik pagal jo galimybes nusipirkti reklamą?