Kalbininkams, antropologams, visiems, šiame globalizacijos amžiuje besirūpinantiems kultūrinio tapatumo išsaugojimu, nerimą kelia pasaulyje nykstančios ir mirštančios tautinių mažumų kalbos.
Kiekvienos kalbos išnykimas yra negrįžtamas praradimas žmonijai, todėl svarbiausia UNESCO užduotis – reaguoti į esamą situaciją, skatinti ir, kiek tik įmanoma, remti lingvistines organizacijas.
1993 m. UNESCO organizuotoje konferencijoje Generalinė Asamblėja pradėjo remti Nykstančių kalbų projektą (angl. Endangered Languages Project), Raudonąją kalbų knygą (angl. Red Book of Endangered Languages). Buvo konstatuota, kad pasaulyje kalbos sparčiai nyksta. 1995 m. Tokijo universitete buvo įkurti Tarptautiniai nykstančių kalbų tyrimų rūmai, o JAV įsteigtas Nykstančių kalbų fondas, kurio komitetas be užuolankų pareiškė, kad kalboms dar niekada negrėsė toks masinis nykimas, kaip šiandien. Žiauri tikrovė – kultūrinis daugelio tautų palikimas žūsta mūsų akyse. Ar mes ruošiamės prisiimti kaltę už tai, kad nieko nedarome?
1995 m. Informacijos apie nykstančias kalbas rinkimo apdorojimo ir skleidimo centras buvo įsteigtas ir Anglijoje. Jau antrame biuletenyje buvo pateiktas problemos mastas: kalbininkų tyrimai rodo, kad daugiau negu pusė pasaulio kalbų miršta, nes neperduodamos naujajai kartai, o per dviejų kartų gyvenimo laikotarpį dauguma pasaulio kalbų išmirs. Apskaičiuota, kad tik 600 iš maždaug 6 000 pasaulio kalbų kol kas negresia išnykimas.
Manoma, kad XXI a. pabaigoje pasaulyje vyraus kelios didžiosios kalbos. Į kalbą ir kultūrą siūloma žiūrėti, kaip į viso natūraliojo pasaulio ekosistemos dalį, kuriai taip pat reikia globos, apsaugos, visuomenės dėmesio, kaip ir pasaulio vandenynams ar nykstantiems gyvosios gamtos atstovams. Todėl į tai atkreipiau baigiamosios rezoliucijos rengėjų dėmesį 91-ajame pasauliniame esperantininkų kongrese Florencijoje 2006 m., kurio tema buvo ‚,Kalbos, kultūros ir švietimas tolimesniam vystymuisi“. O dabar labai pradžiugino Lietuvos atstovė Monika Liu(binaitė), Eurovizijos konkurse (Italijoje) savo kūrybos dainą „Sentimentai“ su meile dainuosianti lietuviškai, mažiausiai pakitusia indoeuropiečių kalba. Tai labai gražus europinės vertybės – „Vienybė skirtybėse“ – pavyzdys ir kitiems, darkantiems anglų kalbą, vietoj to, kad dainuotų savąja, motinos, gimtąja. Gal tai bus pavyzdžiu ir daugybei mūsiškių radijo stočių, muzikinėse pertraukose taip vengiančių lietuviškos muzikos.
Japonų komunikacijos mokslų specialistas Yukio Tsuda pasiūlė skirti dvi paradigmas, atskleidžiančias šiandienės globalios ekspansinės kalbos ir alternatyvių jai aspektų įtampą. Gimtakalbiai japonai, ambasadoriai, mokslininkai ir verslininkai patiria turintys mažiau teisių už anglų kalbos vartotojus tarptautinio bendravimo kontekste.
Europos kalbų politika negali būti priskirta nė vienai šių paradigmų, išvardintų lentelėje. Nacionalinės valstybės tradiciškai siekdavo vienkalbystės. Šiuo metu skatinama daugiakalbystė, nors kaip ją reikėtų įgyvendinti, nėra aišku. Jei anglų kalba ir toliau plistų kaip iki šiol, kada nors ji būtų vienintelė, kurios reikėtų mokytis, o tai būtų didžiausia pasaulį kada nors ištikusi nelaimė. Apie tai 1997 m. dienraštyje „Gardian“ savo knygoje „Anglų kalba – pasaulinė kalba“ rašė šiuolaikinės kalbotyros žvaigždė, Kembridžo anglų kalbos enciklopedijos (angl. The Cambridge Encyclopedia of English Language) autorius David Crystal.
Išsamūs lingvistiniai tyrimai nėra atlikti, ir daugiau kaip pusė pasaulio kalbų nesulaukė pakankamai dėmesio. Iš 6 703 kalbų, įtrauktų į 13-ąjį „Ethnologue“ leidinį, 3 074 yra mažai tyrinėtos. Gimtoji kalba yra svarbi kiekvienam, nes įvairovės sąvoka apima ir tapatybę. Tai apibūdina ir valų patarlė: „Tauta be kalbos – tauta be širdies.“ Pasaulinės esperantininkų sąjungos (UEA) leidinys „Al nova internacia lingva ordo“ (liet. ,,Naujos tarptautinės kalbų tvarkos link“) yra skirtas 89-ojo pasaulinio esperantininkų kongreso metu Pekine vykusiam 3-iajam Nitobe kalbų simpoziumui. Esperanto kalba pateikiamas 193 pasaulio valstybių kalbų konstitucinis statusas.
Kai kuriose šalyse kalbos politika aptarta Konstitucijoje ir įstatymuose. Globalizacija ir europeizacija gali sustiprinti anglų kalbos pozicijas tarp kitų Europos kalbų. Anglų kalba pagal vartotojų skaičių garsėja dialektų gausumu, nes, jai tapus lingua franca, atsirado įvairių jos atmainų, gebėjimų skolintis naujų žodžių iš kalbų, su kuriomis susiduriama. Karalienės Kembridžo anglų kalba smarkiai kenčia nuo pasaulio čiabuvių 67 dialektų, vartojamų įvairiuose pasaulio šalių regionuose.
Kiekvienos kalbos gyvybę lemia įvairovė, gebėjimas keistis, prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Esant tikimybei, kad ateinančiame amžiuje išnyks pusė pasaulio kalbų, kad po kelių šimtų metų pasaulyje bus tik viena kalba, reikia stabdyti kalbų nykimą. Svarbiausia sąlyga – žmonės gali turėti galimybę išmokti ir perduoti vietinę savo šeimos ar kito socialinio vieneto kalbą (Kenas Haleas).
Daug žmonių mano, kad kalbų skaičiaus mažėjimas yra naudingas žmonijai. Juk bibliniame pasakojime apie Babelio bokštą teigiama, kad kalbų gausėjimas yra bausmė žmonijai, o atvirkštinis veiksmas atkurtų pirminį, kai žmonės kalbėjo viena kalba, tobulumą. Tačiau yra begalė priešingų pavyzdžių: daugumoje vienakalbių šalių yra vykę pilietiniai karai (Vietname, Kambodžoje, Ruandoje ir t. t.). Taigi, tai, kad vienkalbystė lemia taiką, yra mitas. Sunku įsivaizduoti, kaip įsiviešpatavusi anglų, esperanto ar kokia lingua franca kalba sunaikintų išdidumą, iš kurio kyla ambicijos ir konfliktai, grąžintų žmoniją į įsivaizduojamą vienakalbę erą (žr. David Cristal „Kalbos mirtis“). Umberto Eco 1995 m. Oksfordo leidinyje „The search of the perfect language“ tai vadina „plyšiu mito apie Babelį sienoje“ ir sako, kad „jei į kalbų skirtumus būtų žiūrima ne kaip į bausmę, bet kaip į natūralų procesą, argi kas nors tai laikytų prakeikimu“.
Žmonės, labiausiai palaikantys vienos pasaulinės kalbos idėją, dažniausiai yra didžiųjų vienkalbių pasaulio valstybių atstovai ir įsivaizduoja, kad ja taps būtent ta, kurią jie vartoja. Žinoma, šalininkų turėjo hebrajų (Dante), prancūzų (Voltaire), vokiečių, egiptiečių, kinų ir daugelis kitų kalbų. Tačiau, matant, kiek konfliktų kyla, kai kuri nors kalba laikoma antrarūše (Kvebekas, Belgija, Indija), to neįmanoma tikėtis. Kalbų įvairovė, kaip ir genetinis fondas, – gyvybiškai reikalinga. Peter Trudgill leidinyje ,,International Journal, of Applied Linguistics“ rašo, kad dėl skirtingų kalbų kylančios bendravimo kliūtys yra teigiamas dalykas, nes taip neleidžiama dominuojančioms kultūroms skverbtis į mažąsias.
Jei norime suvokti bendruomenės tapatumą, turime stebėti jos kalbą, nes kiekviena kalba yra šventovė, kur saugomos ja kalbančių žmonių širdys. Daktaras Johnsonas sakė, kad „nėra kitų sąsajų su senove, kaip tik kalba, todėl labai skaudu, kai kuri nors kalba miršta. Iš kalbų kildinamos tautos. Troškimas žinoti savo kilmę yra visuotinis. Kad jis būtų patenkintas, reikalinga kalba. Mirdama kalba nusineša ryšius su praeitimi“.
R. Emersonas teigia, kad „tiek, kiek žmogus moka kalbų, kiek turi draugų, gebėjimų ir užsiėmimų, tiek kartų jis yra žmogus… Nė vienas žmogus neturėtų vykti į svečią šalį, kol neišmoko jos kalbos, kitaip jis savo noru save paverčia dideliu, bejėgiu ir juokingu kūdikiu“. Mokytis kitų kalbų ir vartoti jas yra nepaprastas džiaugsmas. Pusė pasaulio žmonių kalba mažiausiai dviem kalbomis. Turime tiek puikios literatūros, nes joks nenumatytas įvykis nesustabdė prancūzų, rusų, anglų, vokiečių ar ispanų kalbų gyvavimo, antikos, romėnų literatūros plitimo.
Dažnai kalbama apie visas kalbas, tarmes, naujas kalbų atmainas. Tradicinis skirstymas yra ne toks svarbus – kalba, tarmė, šnekta, maišyta ar kreolinė kalba, tai brangus žinių, išminties įžvalgos, žmogaus gebėjimų šaltinis. Objektyvų estetinį skonį galime išlavinti, skaitydami užsienio autorių kūrinius originalo kalba, nes tik kalba, kuria išdėstytos mintys, yra tobula. Vertimai negali to pakeisti. Išsaugodami kalbose sukauptą žmonijos išmintį, padarysime ją prieinamą ateities kartoms. Praradę kurias nors kalbas ir kultūros sistemas, prarastume įvairų ir įdomų intelekto lobį – neįkainojamą žmonijos protinio darbo vaisių. Žmonijos evoliucijos jėga – įvairovė, kurią privalu saugoti. Kalba yra pati vertingiausia bendra visos žmonijos nuosavybė.
Algimantas Piliponis
Autorius yra VTDK dėstytojas
Straipsnyje vartotos sąvokos:
Kreolinės kalbos – mišrios kalbos, susidariusios iš Europos kalbų, Afrikos, Rytų tautų kalbų elementų, europinėms lingua franca bendraujant su tos šalies gyventojais.
Pidžinas (angl. pidgin) – maišyta, supaprastintos gramatinės sandaros ir riboto žodyno (iš įvairių kalbų) kalba, kuria neretai bendrauja prekybininkai ir jūrininkai uostuose