Neseniai Gdanske gyvenančią 93-ejų metų Kristiną Rzewuską pasiekė simbolinis Vilniaus universiteto (VU) Atminties diplomas.
Asmeninio albumo nuotr.
Juo siekiama prisiminti ir pagerbti universiteto bendruomenės narius, nukentėjusius nuo totalitarinių režimų veiksmų ir 1941–1952 m. dėl jų pašalintus iš universiteto.
Kristinos studijos VU Filologijos fakultete 1949 m. taip pat nutrūko dėl sovietų režimo – tais metais kovo mėnesį ji kartu su mama buvo ištremta į Irkutsko sritį. K. Rzewuska nusikėlė į prieš daugiau kaip 70 metų vykusius jos gyvenimo įvykius ir pasidalijo savo prisiminimais apie Vilnių, studijas, tremtį ir grįžimą iš jos.
Ar šiandien dažnai lankotės Vilniuje ir ar dažnai prisimenate Vilnių?
Labai dažnai lankausi Vilniuje, nes dar turiu ten gyvenančių draugių iš mokyklos laikų, tad turiu, kur apsistoti ir su kuo pasikalbėti. Be to, Vilniaus ir Vilniaus rajono apylinkės man gerai žinomos, todėl dažnai susigraudinu, kai tenka ten nuvykti.
Koks ryškiausias prisiminimas iš vaikystės Jums yra išlikęs iki šiol?
Tikriausiai, kad dalyvavau Juzefo Pilsudskio širdies palaidojime. Nors tada buvau mažytė ir prisiminimai ne patys ryškiausi, bet prisimenu didelę masę žmonių ir sumaištį miesto gatvėse.
Kurias Vilniaus vietas iš jaunystės laikų prisimenate geriausiai? Kokios Vilniaus vietos Jums yra svarbiausios?
Patys gražiausi ir geriausi prisiminimai išliko iš Žvėryno. Aš ten gimiau, prie pat upės, kur yra antrasis tiltas (dabar – Liubarto tiltas). Seniau ten buvo namas, kuriame aš gyvenau. Visgi, kai statė minėtą tiltą, namą nugriovė. Žvėryne buvo labai įdomu, nes Grodzkos gatvėje (dabar – Liubarto gatvė), kurioje gyvenau, buvo kenesa (karaimų maldos namai), prie Neries upės – graži stačiatikių bažnyčia, o Saltoniškėse – katalikų bažnyčia. Kadangi ten gyveno skirtingų pažiūrų, skirtingų religijų žmonės, kiekvienas galėjo ten sau rasti vietą. Be to, gatvėje, kurioje gyvenau, buvo kalvelė su pušimis. Žiemą rogutėmis važinėdavome nuo kalno, kol pasiekdavome pačią kenesą. Taigi Žvėrynas buvo bene gražiausias Vilniaus rajonas ir tikriausiai toks liko, bent jau aš taip manau. O štai mano mokykla buvo gana toli nuo namų, nes mokiausi pas seseris nazarietes Pakalnės gatvėje.
Kaip prisimenate savo šeimą? Koks buvo jų likimas?
Apie savo tėvus prisimenu viską. Tėtis 1939 m. rugpjūtį išvyko į karą ir atsidūrė Rusijos belaisvių stovykloje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis prisijungė prie Anderso armijos ir su ja išvyko į Iraką, Iraną, kovojo prie Monte Cassino. Galiausiai jis atsidūrė Londone, ten aš su juo ir susitikdavau. Mano brolis išvyko iš Vilniaus 1946 m. su tuometine didžiule emigracijos banga. Apsigyveno Gdanske.
Mama buvo visą laiką su manimi, kartu ir buvome išvežtos iš Lietuvos. Abi dėl skirtingų priežasčių buvome suimtos jau Irkutske. Po daugelio metų mama su manimi grįžo į Lenkiją, kartu gyvenome Gdanske. Aš dažnai aplankydavau Vilnių, mamai, deja, to padaryti nepavyko.
Kaip pasirinkote studijas Vilniaus universitete ir ką studijavote? Kas labiausiai įsiminė iš studijų?
Buvau pasirinkusi prancūzų filologiją. Gal dėl to, kad nazariečių mokykloje prancūzų kalba buvo dėstoma nuo pirmos klasės, todėl buvau šiek tiek susipažinusi su ja. Tikėjausi baigti Vilniaus universitetą, todėl laikiau egzaminą ir man pavyko įstoti. Didžiausią įspūdį Vilniaus universiteto Filologijos fakultete man tuomet padarė seni mediniai girgždantys laiptai, kuriais gal ir pats A. Mickevičius ar J. Lelevelis vaikščiojo. Iš tiesų, visi studentai jautėme tikrąją Universiteto dvasią. Mūsų studijų grupė buvo tarptautinė: buvo ir lenkų, ir rusų, ir lietuvių. Buvo ir keletas profesorių, kurie mane labai žavėjo. Vienas jų – profesorius Stražas. Be to, dar vienas profesorius skaitė įdomias paskaitas apie antikinę literatūrą. Prisiminimai iš tų laikų – tikrai įdomūs ir verta juos išsaugoti atmintyje visam laikui. Deja, visa tai labai greitai baigėsi. Spėjau baigti tik vieną semestrą.
Kaip nutrūko Jūsų studijos Vilniaus universitete?
Buvau tuo metu Vilniuje. Tie žmonės atėjo anksti ryte, apie 6 val., pabeldė į duris, aišku, ne švelniai, o kumščiu, įėjo į kambarį, o aš vis dar gulėjau lovoje. Jie pasakė viso labo tris žodžius: „Собирайтесь с вещами“ (liet. ruoškitės su daiktais / susikraukite daiktus). Tuomet mus susodino į sunkvežimį ir nuvežė į Lentvarį, kur mūsų jau laukė traukinys. Mano mamą atvežė iš Žemojo Pavilnio. Jie žinojo, kuriame vagone esu aš, todėl atvedė mamą iki manęs. Tai buvo didelė laimė mums abiem. Mama turėjo su savimi kelis daiktus, mažą lagaminą ir tiek. Taip ir išvažiavome.
Dėl kokios priežasties Jūs ir Jūsų mama buvote išvežtos? Ką jie kalbėjo, kas parašyta oficialiai?
Niekas tada su manimi nekalbėjo, o aš neturėjau, ko paklausti. Taip niekada ir nesužinojau, kodėl išvežė mane ir mano mamą. Tai taip ir liko neaišku. Bet manau, kad jie mus suėmė dėl mano tėvo. Jis tarnavo Anderso armijoje, galbūt jie tai žinojo. Nes Vilniuje mokykloje ar universitete nebuvau susijusi su jokia antisovietine veikla. Niekas nemėgo sovietų, bet tai nereiškia, kad reikia bausti ar kalinti.
Dvejus metus buvau tremtyje Olonkuose, už Irkutsko, kažkur apie 80 kilometrų palei Angaros upę. Aš visada į dienoraštį užsirašydavau įvairius dalykus: kaip atvažiavau į Olonkus, o paskui – į Irkutską. Tačiau jokių politinių susitikimų, jokių susirinkimų, jokių susitarimų neturėjome, atvirkščiai, su lenkų ir lietuvių jaunimu po darbo stengėmės susitikti, pasilinksminti, pašokti.
Ten po dvejų metų mane suėmė, o paskui išvežė į Irkutską. Šį kartą bent jau turėjau kaltinamąjį aktą, taigi žinau, už ką suėmė. Buvau suimta pagal politinį 58 straipsnį. Turbūt 90 proc. Lietuvos moterų, kurias sutikau vėliau darbo stovyklose, turėjo 58 straipsnį. Kaip mes sakome, lenkiškai buvau „pyskata“ (vertėjo pastaba – įžūli). Taigi, jei man kažkas nepatiko, galėjau apie tai pasakyti garsiai. Dirbau ir su rusėmis, taigi jos girdėjo ir matė, kartais klausdavo, kaip ten buvo pas mus Lenkijoje, Lietuvoje, o aš drąsiai pasakodavau, nes niekada nieko nebijodavau. Manau, kad tos rusės ir pranešė viršininkui. Nuo to viskas ir prasidėjo, nes kaltinamajame akte, kurį iki šiol turiu, buvo parašyta, kad aš skundžiausi Sovietų Sąjungos režimu, kad man Sovietų Sąjunga nepatiko, kad aš gyriau Ameriką, kurioje net nesu buvusi, o tada išvis nelabai žinojau, kokia ji. To užteko, kad būtų skirta 10 metų darbo stovyklose.
Ar iš Irkutsko vykote tiesiai į Lenkiją, ar dar buvote Vilniuje?
Kai mane paleido iš darbo stovyklos, dar turėjau užsidirbti kelionei atgal. Tuo metu mama buvo jau laisva, nes atleista metais anksčiau kaip pensininkė. Ji tada metus dirbo ligoninėje, tad uždirbome pinigų ir galėjome vykti į Vilnių. Šiuo metu nepamenu, kiek laiko buvome Vilniuje, gal savaitę, gal dvi, o iš ten jau išvažiavome į Gdanską, kur gyveno mano brolis, mamos brolis, mamos sesuo, žodžiu, visa šeima. Gdanske vėl pradėjau studijuoti, baigiau istoriją. Deja, ne prancūzų filologiją.
Iš pradžių studijavome senovės istoriją, kuri man nepatiko ir nemėgstu jos iki šiol, mokėmės Viduramžių Europos tautų istorijos, XIX a., o XX a. jau neminėjo. Buvo manoma, kad tai pavojingas laikotarpis, gali būti įvairių studentų klausimų, todėl mano studijuojama istorija baigėsi Pirmuoju pasauliniu karu – susikūrė naujos šalys ir tiek.
Kokia buvo Jūsų magistro darbo tema. Kodėl ją pasirinkote?
Magistro darbo pavadinimas buvo „Vilnius Sausio sukilime“ (red. past. – 1863–1864 m. sukilimas). Be to, mano recenzentai buvo du profesoriai: iš Vilniaus kilęs, bet jau Lenkijoje mokslus baigęs prof. Odyniecas ir prof. Puciatas, pirmasis po Pirmojo pasaulinio karo baigęs Vilniaus universitete istoriją.
Dar vidurinėje mokykloje labai domėjausi Sausio sukilimu, norėjau sužinoti daugiau, nei pasakojo mokytoja. Dar besimokant 1 ar 2 klasėje, įvyko susitikimas su Sausio sukilimo dalyviu, jo vardo, deja, nepamenu. Atvedė mums tokį seną vyrą su lazdele ir jis mums pasakojo, kaip vyko sukilimas. Visa tai mane labai sudomino.
Pamenu smagią istoriją, kad, kai gyniau šį magistro darbą, turėjau pasiėmusi seną, dar prieškario Vilniaus žemėlapį. Komisijos nariai, labai susidomėję tuo žemėlapiu, pradėjo rodyti jame, kur gyveno jų mylimosios, kur vaikai lankė mokyklą ir pan., net pamiršo mane. Galiausiai, pasakė, kad viskas įskaityta ir galiu eiti.
Ką veikėte baigusi mokslus? Kur dirbote?
Baigusi studijas, nuėjau dirbti į mokyklą istorijos mokytoja. Ir taip 40 metų su dideliu malonumu dirbau su jaunimu. Taip jau susiklostė, kad dėsčiau mechanikos ir elektros dalyką vyrų mokykloje, ten daugiausia mokėsi berniukai. Jaunimas buvo labai geras. Pamokose nuolat kalbėdavau apie tai, kas buvo neleistina, ko nėra vadovėliuose. Pasitikėjau savo berniukais, savo mokiniais. Ir neklydau. Jie niekada manęs neįskundė, kad kalbu politinėmis temomis. Jei tema buvo labai aštri, liepdavau mokiniui stovėti prie durų ir stebėti, ar koridoriuje nieko nėra. Iki šios dienos dažnai bendrauju su savo buvusiais mokiniais.
Dabar jau turite Vilniaus universiteto Atminties diplomą. Ką Jums reiškia šis diplomas?
Aš priėmiau jį su dideliu susijaudinimu, peržvelgiau ir tikrai nustebau, kad Vilniaus universiteto valdžia prisimena savo studentus, tuos žmones, kurie dėl skirtingų priežasčių lankėsi Sibire, ne visi galėjo po to baigti mokslus, ne visi išgyveno. Nežinau, kaip pasakyti, bet man tai labai svarbu. Ir tikriausiai pasaulyje nėra daug autoritetingų universitetų, kurie taip prisimena savo studentus. Esu tuo tikra.
Šiandien į Atminties diplomą galėtų pretenduoti daugiau kaip tūkstantis žmonių: lietuviai, lenkai, žydai. Šiuo metu jau rasta ir simboliniais diplomais pagerbta per pusantro šimto asmenų. Jų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelyje, Lenkijoje, Prancūzijoje.
Liudmila Januškevičienė
Autorė yra VU Viešosios komunikacijos projektų vadovė