Kovo 24-ąją buvo minima Pasaulinė tuberkuliozės diena, o kovo 22-ąją Klaipėdos universitete tradiciškai paminėjome Vilhelmo Storostos-Vydūno gimimo dieną.
Šiais metais tai buvo jau 154-asis prieš 69-erius metus mus palikusio šviesuolio gimtadienis. Šis žmogus nugyveno ilgą, turiningą ir kūrybingą gyvenimą. Jis mirė, sulaukęs solidaus 85 metų amžiaus. Pagal tuometines medikų prognozes turėjo mirti dar paauglystėje, nes nuo pat vaikystės sirgo tuberkulioze, t. y. džiova, kaip ši liga dažniausiai buvo vadinama praėjusio amžiaus pradžioje. Tai labai pavojinga, dažnai mirtina, lėtinė, infekcinė, granulominė liga, kurią sukelia per kvėpavimo takus į organizmą patekusios tuberkuliozės bakterijos. Organizme šios bakterijos išplinta kraujo keliu ir pažeidžia įvairius vidaus organus. Dažniausiai pažeidžiamas plaučių audinys, nes tuberkuliozės lazdelės į organizmą patenka kvėpavimo takais.
Tuberkuliozės granulomos ir kalcifikatai gali susidaryti ne tik plaučiuose, bet ir kitose organizmo vietose, sukeldami įvairius organų pažeidimus. Praėjusio amžiaus pradžioje, kol dar nebuvo atrasti antibiotikai, nuo šios infekcijos mirdavo labai daug žmonių. Dabar jau žinoma, kad apie trečdalis pasaulio gyventojų yra užsikrėtę tuberkuliozės bakterijomis, tačiau nemaža jų dalis neserga ir neplatina ligos sukėlėjo. Tik 5–10 proc. šių infekuotų žmonių turi riziką susirgti tuberkulioze. Pastebėta, kad ypač pažeidžiami asmenys, kurių imuninė sistema yra sutrikusi. Ir, priešingai, neserga tie, kurių stiprus imunitetas.
Dar paauglystėje Vydūną jo tėvas buvo nuvežęs į Šveicariją, kur dirbo geriausi to meto tuberkuliozės gydymo specialistai. Jie apžiūrėjo berniuką ir pasakė, kad tėvai ruoštųsi blogiausiam, nes liga jau pažengusi per toli. Vilhelmas suprato, kad tuometinė Vakarų medicina jam pagelbėti nebegali. Todėl, ieškodamas išeities, jis pradėjo domėtis senovės Rytų medicinos taikytais ligų gydymo būdais.
Kadangi jau buvo pramokęs sanskrito kalbos ir susipažinęs su senovės indų vedų kultūros pagrindais, jis ėmė studijuoti senovės indų sveikos gyvensenos žinyną „Ajurveda“. Jame kalbama ne tik apie ligų gydymo metodus, bet ir apie vidinių natūralių organizmo savigydos galių stiprinimą. Tai padėjo Vydūnui suprasti, kad geriausiai, kaip įveikti žalingą aplinkos poveikį ir patogeninių mikroorganizmų sukeltą ligą, gali žinoti tik pats organizmas, nes per milijonus metų užtrukusią evoliuciją jis prisitaikė prie nuolatos kintančių aplinkos sąlygų. Organizmo imuninė sistema sugeba aptikti ir sunaikinti visus jai svetimus nedraugiškus mikroorganizmus ir kitus kenksmingus faktorius.
Tačiau pasakysite, kad, nepaisant tobulos mūsų imuninės sistemos, mes vis vien sergame. Taip yra dėl to, kad mūsų organizmai yra labai skirtingi ir ne visiems pakanka gyvybinės energijos, kad efektyviai apsisaugotų nuo atakuojančių patogenų. Tai gerai suvokė senovės gydytojai, kurie pirmiausia pacientų dėmesį nukreipdavo į racionalų gyvybinės energijos panaudojimą ir tik po to – į gydymą. Jie pacientui pirmiausia padėdavo pasirinkti lengvai įsisavinamą maistą, racionalų fizinį aktyvumą ir subalansuotą psichoemocinę būseną. Jau senovėje buvo žinoma, kad šios, iš pirmo žvilgsnio paprastos, priemonės įgalina reikšmingai sustiprinti organizmo natūralų imunitetą ir įveikti jį puolančius įvairius patogeninius faktorius, mikrobus ir virusus.
Tai supratęs, Vydūnas pradėjo labai kruopščiai ir atsakingai taikyti Rytų gydytojų rekomendacijas savo gyvenime. Jis pasirinko vegetarinę mitybą, net sukūrė savo mitybos taisykles ir griežtai laikėsi specialios vegetarinės mitybos sistemos. Vydūnas kasdien atlikdavo „Ajurvedos“ vadovėlyje aprašytus specialius fizinius ir gilaus kvėpavimo pratimus. Kad geriau subalansuotų savo psichinę būklę, įsigijo arfą ir reguliariai ja grodavo. Jis stengėsi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore ir pagal galimybes būti saulėje.
Visos šios priemonės per keletą metų davė stebuklingą rezultatą. Vilhelmas ne tik nenumirė nuo džiovos, bet ir pastebimai sustiprino savo sveikatą. Matydamas, kad jo taikomos priemonės leidžia įveikti net mirtinas ligas, jis suprato, kad, nepaisant visų laimėjimų, vakarietiškoji medicina eina siauru ligų sukeltų pasekmių šalinimo keliu. Tuo tarpu Rytuose yra sukaupta didelė empirinė patirtis, kaip žmogų apsaugoti nuo ligų, o susirgus lengviau pasveikti, sustiprinus žmogaus gyvybines galias. Norėdamas padėti ir kitiems, į bėdą patekusiems žmonėms, Vydūnas sukūrė originalios sveikos gyvensenos koncepciją ir ją aprašė 1932 m. Tilžėje išleistoje knygoje „Sveikata, jaunumas, grožė“. Vydūno pamokos yra svarbios ir naudingos žmonėms dabar, ypač siaučiant COVID-19 sukeltai infekcijai, jau tapusiai pandemija.
COVID-19 pandemija lyg ir padėjo kovoti su tuberkulioze, nes žmonės tiek uždarose patalpose, tiek ir lauke pradėjo dėvėti medicinines kaukes ir atidžiau laikytis visų kitų asmens apsaugos priemonių. Iš kitos pusės, COVID-19 pandemijos metu gydymo įstaigoms teko pertvarkyti savo darbą. Buvo ribojamos net ambulatorinės specialistų konsultacijos. Šeimos gydytojo institucijos buvo lyg paralyžiuotos, nes dažniausiai vykdavo nuotolinės ambulatorinės konsultacijos, daugiausia dėmesio skiriant COVID-19 susirgimams. Dėl tuberkuliozės į gydytojus gyventojai galėjo kreiptis kur kas rečiau nei anksčiau, todėl buvo išaiškinta mažiau naujų tuberkuliozės atvejų. Taigi, nors statistiniai duomenys atrodė lyg ir geresni, užsikrėtimų tuberkulioze faktiškai nė kiek nesumažėjo, o silpstant bendram imunitetui net pradėjo daugėti. Jei artimiausiu laiku nebus surasti nauji efektyvesni kovos su infekcijomis metodai, netrukus susidursime su naujais šios ir panašių ligų protrūkiais.
Valstybės ir žiniasklaidos aktyviai propaguojama šiuolaikinė medicininė pagalba visuomenei dėl išplitusios COVID-19 infekcijos sutelkiama į prevencines priemones ir daugkartinį dabar paskubomis kuriamų skiepų vartojimą. Skiepais siekiama sustiprinti specifinį imuninį atsaką į viruso sukeltą infekciją. Tai, žinoma, yra moksliškai pagrįstas infekcinių ligų profilaktikos metodas, leidžiantis apsisaugoti nuo vieno ar kito viruso sukeltos ligos.
Skiepų efektyvumas priklauso nuo jų sudėties ir ligos sukėlėjo tapatumo. Nepaisant plataus šio metodo taikymo, klinikinėje praktikoje, gyvenime stebime gana prieštaringą situaciją. Net kelis kartus pasiskiepiję asmenys serga COVID-19. Greta jų stebima ir grupė žmonių, kurie nė karto neskiepyti, bet šia infekcija neserga. Logiškai mąstant, šie žmonės, žiniasklaidos pravardžiuojami „antivakseriais“, turėtų sulaukti ne patyčių, bet didelio mokslininkų bei gydytojų dėmesio, nes jie gali padėti surasti efektyvesnius kovos su pandemija būdus, nei naudojami dabar. Dažniausiai šie žmonės praktikuoja sveikesnį gyvenimo būdą, kuris jiems leidžia palaikyti stipresnį natūralų nespecifinį arba ląstelinį imunitetą. Deja, kol kas šiuolaikinis biomedicinos mokslas nėra gerai įsigilinęs į šią universalią imuninės sistemos dalį ir negali atsakyti į klausimus, kodėl ši žmonių grupė nesuserga.
Viena iš galimų priežasčių, kodėl atsirado ši „baltoji dėmė medicinos žemėlapyje“, gali būti tai, kad kiekvieno žmogaus natūralus imunitetas yra labai individualus. Šiuolaikinės biomedicinos visuomenės sveikatos mokslų sritis naudoja kolektyvinius arba grupinius infekcinio sergamumo, prevencijos ir gydymo efektyvumo vertinimo metodus. Šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos įgyvendinamos profilaktikos ir prevencijos programos paliečia tik visuomenės sveikatos sektorių. Deja, asmens sveikatos priežiūroje individualizuotų prevencinių sveikatos tausojimo ir sustiprinimo mokslinių ir praktinių programų trūksta arba jų iš viso nėra.
Siekiant nors kiek rimtesnio proveržio šioje sveikatos apsaugos srityje, svarbu surasti kelius, kaip galėtų prasidėti glaudesnis mokslinis bendradarbiavimas tarp šeimos gydytojų, dirbančių asmens sveikatos priežiūros sektoriuje, ir visuomenės sveikatos specialistų. Toks bendradarbiavimas leistų sukaupti mokslinių duomenų, leidžiančių parengti individualizuotas infekcinių ligų prevencijos programas, pagrįstas natūralaus ląstelinio imuniteto stiprinimu.
Vydūno sukaupta sveikatos išsaugojimo ir sustiprinimo patirtis yra gana neblogai aprašyta ir susisteminta jo veikaluose, kurie galėtų puikiai pasitarnauti biomedicinos mokslininkams, siekiantiems užpildyti šią sveikatos apsaugos spragą. Todėl diktuojant šio laikmečio realijoms, Klaipėdos universiteto mokslininkai ir Klaipėdos respublikinės ligoninės klinicistai nutarė sujungti savo pastangas, kurdami viešąją įstaigą – Vydūno mokslinio tyrimo institutą „Sveikata. Jaunumas. Grožis“. Šioje įstaigoje planuojama, studijuojant mokslinius faktus, ieškoti būdų, kaip kiekvienam žmogui sustiprinti natūralų imunitetą, kad jis padėtų išvengti tiek infekcinių, tiek ir kitokių susirgimų. Autorius yra Klaipėdos universiteto profesorius
Prof. Algimantas Kirkutis