Mileną Seržantę galime vadinti labai sėkminga moterimi.
Ji apgynė du daktaro laipsnius – VILNIUS TECH ir Karališkajame technologijos institute (Švedija), buvo Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos pirmininke, o dabar dirba prodekane Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) Verslo vadybos fakultete, konsultuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją ir yra Lietuvos mokslininkų sąjungos vicepirmininkė. Šiame interviu ji pasakoja apie savo karjeros patirtį ir dabartinę mokslo bei jaunųjų doktorantų padėtį.
Jau išbandėte daug įvairių ,,vaidmenų”: doktorantės, dėstytojos, vadovės. Ar turėjote karjeros planą? Kaip keitėsi Jūsų požiūris, judėjimo kryptis?
Mano asmeninė patirtis ir tai, ką rekomenduočiau kitam, yra gana skirtingi dalykai. Žmonės yra labai skirtingi – vienam reikia turėti aiškų planą, kitas mėgsta dirbti spontaniškai. Kai kalbame apie mokslininko karjerą, būtina turėti planą. Tik taip gali žingsnis po žingsnio siekti karjeros aukštumų. Turiu aiškią darbotvarkę ir visada siekiu padaryti maksimaliai viską. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad ir savo asmeninio gyvenimo neskriaudžiu. Bet padaryti iki galo ir laiku yra sėkmės formulė. Taip, kartais miego ar asmeninio gyvenimo sąskaita, bet turi būti padaryta. Na ir tas „kartais“ neturi būti „nuolatos“. Balansas – raktas į vidinę ramybę.
Buvote ir Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos prezidente. Kaip pasikeitė situacija per pastaruosius metus? Ar atsirado naujų išbandymų ir krypčių?
Šiuo metu daugiau stebiu situaciją iš šalies, tačiau pagrindiniai klausimai išlieka. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad man, vadovaujant Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungai, pavyko prisidėti prie to, kad doktorantų stipendijos buvo padidintos net du kartus. Tai iš esmės išsprendė labai daug problemų, bet iki šiol išlieka viena didžiausių – ką veikti po doktorantūros.
Doktorantūros metu turime daugybę galimybių: pristatyti mokslinius tyrimus užsienyje, bendradarbiauti, gauti papildomas stipendijas už pasiekimus, net papildomai užsidirbti. O baigus studijas, atsiveria didelė finansinė praraja ir nežinia dėl savo karjeros. Šios problemos sprendimas galėtų būti podoktorantūros stažuotė. Būtinas toks finansinis ir infrastruktūrinis saugiklis, kurį valstybė turi užtikrinti, jeigu norime, kad mokslininko profesija išliktų prestižinė. Podoktorantūros stažuotės tikslas – padėti jaunam mokslininkui tęsti tyrėjo darbą ir įgyti įgūdžių bei patirties, kuri užtikrintų sklandų pasiruošimą akademinei karjerai. Taigi sklandžiam mokslinės karjeros keliui podoktorantūros mechanizmas ir jos finansavimas yra būtini.
Kaip vertinate aukštojo mokslo ir jaunųjų mokslininkų padėtį Lietuvoje?
Dirbdama mokslo politikoje, matau labai banalų, bet biurokratiškai nepralaužiamą dalyką. Finansus skirsto viena institucija, o jų kiekis – visada ribotas ir nepakankamas, norint užtikrinti kokybišką mokslo ir švietimo sistemos raidą. Tais atvejais, kai, pavyzdžiui, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga įrodo, kad tai, ko prašo bendruomenė, yra reikalinga, ir pasiekia savo tikslą, tai tik reiškia, kad dalis pinigų nebebus skirta kažkam, ne ką mažiau svarbiam. Mano požiūriu, didžiausia mūsų mokslo finansų politikos mechanizmo problema yra „pilstymas iš tuščio į kiaurą“. Apmaudu, bet tie, kurie garsiau šaukia, ir daugiau gauna. Mano giliu įsitikinimu, kokybišką mokslą darantiems profesionalams nėra laiko tokiems dalykams.
Tęsiant Jūsų mintį apie nepakankamą finansavimą: akademinėje erdvėje ši dilema nuolat sprendžiama, nes vis turime ko nors atsisakyti – ar finansavimo įrangai, ar „karpyti“ studijų programų temas. Gal tiesiog neturime pakankamai gabių studentų ir dėstytojų, kurie galėtų iškelti aukštąjį mokslą į kitą lygį su ribotais ištekliais? Administracinis aparatas siūlo žiūrėti „kūrybingai ir kažkaip suktis“.
Nepritarčiau. Daug metų dirbau ekspertinį darbą, važinėjau su studijų kokybės vertinimo atstovais, organizavau mokslo lyginamąjį vertinimą su Vyriausybės strateginės analizės centru. Jautėsi akivaizdus išskirtinis bruožas tų aukštųjų mokyklų, kurios gauna aukščiausią ekspertų įvertinimą. Visos institucijos daugiausia išteklių skiria mokslui ir jo integracijai į studijų procesą. Aukštosios mokyklos pirmiausia turi investuoti į mokslą, o tik vėliau – į studentų pritraukimą ar viešuosius ryšius. Svarbus principas: „Šiandien laboratorijoje – rytoj auditorijoje.“ Reikia nepamiršti, kad moksle taip pat yra „madingų“ sričių. Pavyzdžiui, Lietuvoje fizikos ar lazerių sričių studentai iškart patenka į „elitinę“ komandą, kuri atlieka aukšto lygio, aktualius mokslinius tyrimus. Jie vėliau tampa svarbūs ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu. Taigi čia dar yra buvimo „tinkamu laiku tinkamoje vietoje“ klausimas.
Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga vykdo doktorantų savijautos ir produktyvumo tyrimą. Kokias esmines problemas galėtumėte išskirti, remdamasi savo ar kitų patirtimi?
Matome, kad labai daug žmonių, įstojusių į doktorantūrą, išgyvena emocinę krizę. Tai patvirtina ir „Eurodoc“ (Europos doktorantų ir jaunųjų tyrėjų tarybos) tyrimas. Labai svarbu, prieš stojant į doktorantūrą, suprasti, kad tai yra savarankiškas, ypatingo susitelkimo ir kūrybiškumo reikalaujantis darbas. Neretai, tyrimui stringant, doktorantus apima neviltis ir baimė, kad niekas nepavyks. O dar prasčiau pasijunti, kai apsidairęs pamatai tokius kaip aš, kurie apgina du daktaro laipsnius, ir tada imi abejoti, ar šis kelias tikrai skirtas tau. Prieš stojant į doktorantūrą, svarbu suprasti, kad doktorantūros vadovas yra tik geras patarėjas, o visą darbą teks kūrybiškai atlikti vienam – savarankiškai.
Minėjau, kad dalį problemų, susijusių su socialinėmis garantijomis, išsprendėme. Bet vis dar išlieka opi motinystės / tėvystės išmokų problema. Vis dar būtinas papildomas darbas, kad galėtume užtikrinti pakankamą finansinį stabilumą susirgus.
Ar šis tyrimas galėtų pasitarnauti aukštojo mokslo problemoms spręsti? O gal jis atskleistų, kodėl net kas antras doktorantas nebaigia studijų?
Mano, kaip mokslo atstovės, pozicija, šiuo klausimu yra labai griežta: norint daryti bet kokius pokyčius, būtina atlikti situacijos analizę ir tiksliai atsakyti į klausimus. Šis tyrimas vienareikšmiškai pasitarnaus, sprendžiant aukštojo mokslo problemas. Juk valstybinės institucijos turi priimti svarbius sprendimus, tik formuojant vadinamąją, įrodymais grįstą politiką (angl. evidence based policy making).
Dažnai jaunieji mokslininkai yra nelinkę reikšti savo nuomonės ir reikalauti geresnių sąlygų. Kas galėtų paskatinti juos aktyviau dalyvauti, prisidėti priimant sprendimus, susijusius su doktorantūros studijų, darbo kokybe?
Mane motyvuoja tai, kad kiekvienas esame atsakingi už savo ateitį ir turime dalyvauti sprendimų priėmime bei nuomonės formavime. O kad galėtume pagrįsti pokyčius, reikia turėti faktinių duomenų ir juos išanalizuoti. To neįmanoma padaryti be visų jaunųjų mokslininkų aktyvaus įsitraukimo. Trūksta diskusijų su bendruomenėmis valstybiniu lygmeniu. Galbūt dažnam mokslininkui susidaro įspūdis, kad jo nuomonė nėra įdomi ir vertinga. Įrodymais grįstos mokslo politikos formavimo viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių – aptarti sprendžiamą klausimą su plačiąja visuomene. Šį žingsnį neretai kažkodėl „peršokame“. Daugiau dėmesio skyrus konsultacijoms ir diskusijoms, būtų priimami teisingesni, tvaresni ir kokybiškesni sprendimai.
Ką patartumėte jaunajam mokslininkui, kuris jaučiasi pavargęs ir „perdegęs“?
Esu labai pragmatiška ir patarsiu konkrečiai. Jeigu jaunasis mokslininkas jaučiasi emociškai pervargęs, tikrai vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą. Jei prireikia – vartoti vaistus. Taip pat svarbu sustoti, išsimiegoti. Turime suprasti, kad nuotaikų svyravimas priklauso pirmiausia nuo hormonų pusiausvyros mūsų smegenyse. O jiems įtaką daro paprasti žemiški dalykai, pavyzdžiui, miegas, sveikas maistas, saulė, bendravimas su žmonėmis ir sportas.
Moksle Jums labai sekasi. Papasakokite apie savo šeimą ir pomėgius.
Šeimoje buvau „pagrandukas“, labai mylima. Manyje nuo mažens ugdė inteligentiškumą, augau meilės sau ir aplinkiniams bei pagarbos mokslui ir žingeidumo dvasioje. Deja, buvimas jaunėle šeimoje turi ir savo skaudžiąją pusę – jau seniai nebeturiu nieko iš vyresnės kartos be savo dviejų brolių. Todėl jaučiu begalinę pagarbą ir meilę net ir parduotuvėje sutiktoms močiutėms. Jau seniai laikau tai savo stiprybe. Galiu drąsiai vadinti save jauna, bet visiškai visaverte subrendusia moterimi, žinančia, ko iš tikrųjų noriu ir kaip to pasiekti. Net jeigu tas „noriu“ ne visada atitinka galimybes, gebėjimas pažinti save su visais savo trūkumais ir gyventi harmonijoje su savimi yra brandaus žmogaus požymis.
Ar jaučiate mokslininkų vyrų konkurenciją?
Vienareikšmiškai – ne! Mokslo karjera ir jos sėkmė apibrėžiama labai aiškiais kriterijais. Čia nėra ypatingos konkurencinės lyderystės ar pranašumo, būnant vyru ar moterimi. Mokslas daugiausia yra kūryba, paieškos kažko naujo, dar niekur neatrasto. Vienintelis dalykas, kad moksle, kaip ir visur, yra vadinamųjų „madingų“ tyrimų tematikų, kurios tam tikru momentu atsiduria „ant bangos“, pavyzdžiui, žalioji ekonomika, lazeriai, IT, dirbtinis intelektas, COVID tyrimai ir pan.
Iš kur atsirado meilė mokslui?
Gyvename inovacijų amžiuje, kur mokslas yra pažangos variklis. O žmonės, turintys gebėjimų kurti, naudoti ir vystyti 5G, dirbtinio intelekto, debesų ir kitas technologijas, bus patraukliausi ir geidžiamiausi specialistai nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Mane įkvepia tai, kad darbas universitete yra labai prasmingas.
Vaida Kirkliauskaitė