Šiomis dienomis kartais savęs klausiu, ar aš nesapnuoju. Ar visa tai, kas dabar vyksta, nėra košmaras, kuris atsibudus išsisklaidys kaip rūkas ir vėl gyvensime kaip gyvenę? 
Deja, tai, kas vyksta, yra mūsų tikrovė. Tikrovė, su kuria dabar visi iki vieno susiduriame ir kurią turime išgyventi. Rodos, nespėjome atsigauti po pandemijos, kai staiga turime stoti naujos grėsmės akivaizdoje. Karo. Politologams paliekant kompetentingai narstyti jų temas, norisi kelti žmogaus ir šeimos išgyvenimo šiomis dienomis klausimus.
Pastarosiomis dienomis man, klinikinio socialinio darbo praktikei, tenka skirtingais būdais padėti žmonėms įvertinti šių dienų sunkiai suvokiamas realijas. Teko vesti ne vieną paramos grupę, konsultuoti individualiai, su kolegomis socialiniais darbuotojais bei psichologais analizuoti vyraujančias konsultacinio darbo temas ir darbo kryptis. Norisi pasidalinti atrastais dalykais, kurie, turiu viltį, ir sustiprins, ir padės lengviau išgyventi kasdienybę krizės sąlygomis.
Šių dienų įvykiai nenoromis veikia mus visus. Karo veiksmai Ukrainoje veikia mus holistiškai, kai yra paveiktos ne tik mūsų emocijos, bet ir kūnas, mintys, siela ir bendravimas su aplinka. Kitaip tariant, trauminiai įvykiai veikia visas mūsų sistemas, tad, siekdami išlikti kiek įmanoma sveikesni emociškai ir fiziškai, turime pasirūpinti visomis šiomis sistemomis.
Pasirūpinkime savo emocijomis
Tikriausiai nieko nenustebinsiu įvardindama, kad šiuo metu vyraujančios žmonių, kuriuos teko kalbinti, emocijos yra baimė, nerimas, stiprių emocijų sumaištis. Kiti įvardija pyktį, liūdesį, baimę jausti elementarų džiaugsmą, pasišlykštėjimą, netgi panikos būsenas.
Pirmas klausimas, kurį dabar mes, profesionalai, užduodame klientui – „Kaip jaučiatės?“ Šiomis dienomis kalbėjimas apie savo emocines būsenas yra savaime gydantis, nes, jas įvardiję, mes įteisiname savo vidines patirtis, o tai padarius jos tampa svarbios. Kai emocijas įvardijame (sau ar kitam), jos tampa labiau valdomos, užuot valdžiusios mus. Įvertindami, kaip jaučiamės, galime geriau suprasti, kas vyksta mūsų viduje, ir tai iš lėto keisti.
Pasidalinsiu vienu įvaizdžiu, kuris gali padėti drąsiau pasitikti savo emocijas. Įsivaizduokite, kad esate dangus, o praplaukiantys debesys – jūsų emocijos, kurias iš šono stebite ir leidžiate, kai jos „atplaukia“, joms tuo metu tiesiog egzistuoti. Jūs nesate tas „debesis“, tai tik jūsų dalis, kuri tuo metu yra jūsų viduje. Visi „debesys“ yra vienodai svarbūs. Nėra nei blogų, nei gerų debesų. Jei jie atplaukia, į juos verta pažvelgti, suprasti, kodėl jie kyla, ir ramiai pasvarstyti, kaip dabar su jais galiu elgtis. Suprantama, kai emocijos yra tokios stiprios, kad žmogus pats negali jų suvaldyti, ir ilgai trunka, būtina kreiptis pagalbos į profesionalą.
Neapleiskime kūno
Atsigręždami į savo emocijas, mes kartu rūpinsimės ir savo kūnu, nes visos sistemos yra tarpusavyje glaudžiai susijusios. Įgarsindami emocijas, užkertame kelią kūno sekinimui, nes, emocijas „nuryjant“, jos kaupiasi kūne, aptikdamos jautriausias kūno vietas, ir ten daro savo darbą – „pragraužia skylę“ skrandyje, užgriūna galvos skausmu, smarkiai pakelia širdies spaudimą.
Visgi kasdienis fizinis krūvis yra geriausia, ką šiuo metu galime sau duoti. Kūne jaučiamą emocinę įtampą geriausia išginti fizine veikla: vakariniu pasivaikščiojimu, užsiėmimais baseine ar sporto salėje, laisvu šokiu namuose ir pan. Mes, suaugusieji, privalome skirti dėmesio savo kūnui, kad galėtume būti tvirtais ramsčiais savo vaikams. Pasirūpinus savimi, svarbu paklausti, ar mano vaikas šiuo metu turi galimybę fiziškai sumažinti įtampą. Jei ne, siūlome pasidomėti, kaip formalia sportine veikla arba namų sąlygomis būtų sudaryta erdvė jiems nuosekliai pasirūpinti savo kūnu.
Dabarties akimirkos galia
Kur pastaruoju metu dažniau nukreiptos jūsų mintys – į praeitį, dabartį ar ateitį? Tikriausiai yra visaip. Bet klausantis žmonių girdisi, kad ypač daug jų dabar mąsto apie ateitį – ir kuria ne tik šaltu protu paremtas išgyvenimo strategijas, bet ir juodžiausius scenarijus, kurie veda tik prie dar didesnio nerimo.
Deja, nė vienas neturime galios pakeisti praeities, o ateitis – per daug miglota. Daugiausia, ką galime padaryti, kad liktume „sveiki savo kūnu ir siela“, tai mintimis pabandyti išlikti „čia ir dabar“. Kviesčiau dažniau praktikuoti išgyvenimo dabartyje patirtis – kai valgote, judate iš taško A į tašką B, kai kalbatės su kitu žmogumi ir pan.
Buvimas dabartyje suteikia galimybę išgyventi ją pilniau ir taip ne tik didinti buvimo kokybę, bet ir mažinti nerimą. Juk jei sau daugiau leistume patirti dabartį, suprastume, kad šiuo metu esu gyvas, turiu ką valgyti, turiu rankas, su kuriomis galiu daryti gerus darbus, turiu artimuosius, kuriuos myliu ir galiu jais rūpintis, o jei tokių neturiu, galiu rūpintis kitais šalia savęs – kaimynais, bendradarbiais ar tais, kurie dabar yra ypač pažeidžiami.
Kaip „pamaitinti“ savo sielą?
„Mes visi esame dvasinės būtybės“, – teigė šeimos terapijos pradininkė Virginija Satir, kurios sukurta terapija remiasi humanistinėmis vertybėmis. Apie vidinę šviesą kalbėjo ir Vydūnas, primindamas mums, kad „spindulys esi begalinės šviesos“. Šie teiginiai ramina ir teikia viltį ypač dabar, kai patiriame tiek daug vidinio chaoso ir išorinio nesaugumo. Siekiant egzistencinės ramybės, itin svarbu prisiminti, kad mes visi esame dalelės Didžiosios Šviesos – dažnai tai pamirštame. Tad norisi pasiteirauti, ar prisimenate savo aukštesnę būtį. Ar dažnai bandote pajausti tą savo „šviesą“, nesureikšmindami išorinio žmogiškojo pavidalo? Vertėtų. Nes, atsigręžę į ją, turime galimybę pakilti aukščiau rutinos ir kasdienių rūpesčių ir prisiminti savo pagrindinę – žmogiškumo – misiją.
Dažnai mes jau žinome, koks „maistas“ yra tinkamiausias, ir svarbiausia sąmoningai tam skirti dėmesio. Vieni savo sielą maitina maldomis, kiti – medituodami, dar kiti – vaikščiodami miške ar tiesiog būdami gamtos prieglobstyje. Kitiems skirtingos meno formos padeda patirti jausmą, kad esu ne vienas ir vienišas šios „žemės kirminas“, bet nuostabi didelės Visatos dalis. Tik patys, susiderinę su savo vidinėmis sistemomis, galėsime padėti harmonizuotis šalia esantiems – savo vaikams, tėvams, bendradarbiams.
„Į mokyklą ėjau ir per pandemiją, ir per karą“
Prieš kelias dienas vieno paauglio mama dalijosi savo sūnaus žodžiais – „Mama, jei mano vaikas nenorės eiti į mokyklą, aš jam pasakysiu, kad į mokyklą ėjau ir per pandemiją, ir per karą.” Šiuose paauglio žodžiuose slypi gili išmintis. Jie primena plačiai pasaulyje taikomą psichosocialinio atsparumo teoriją, kurios esmė – žmonės skirtingai reaguoja į ilgalaikį stresą ar krizę: vieni išgyvena ir iš sudėtingų situacijų mokosi, kiti, deja, palūžta. Tokias patirtis ne kartą esame girdėję iš savo senelių, kurie, praėję „visus Sibirus“, ne tik išgyveno visomis prasmėmis atšiaurias sąlygas, bet ir, būdami ten ar grįžę Lietuvon, darė didžius darbus.
Pasidalinta frazė – tai šių dienų akivaizdus psichosocialinio atsparumo pavyzdys. Tokį asmens atsparumą lemia jo vidiniai ištekliai (pasitikėjimas savimi, emocinis intelektas, optimizmas, atkaklumas ir sugebėjimas matyti „problemas“ kaip iššūkius) bei išoriniai ištekliai (šeimos sutelktumas ir bendruomenės palaikymas). Todėl ypač svarbu stiprinti savo ir savo šeimos narių vidines atramas bei dairytis į artimiausią aplinką, kuria galėtume pasitikėti, kliautis jos parama.
Burkimės draugėn
Stiprūs kartu – ne šiaip teiginys. Jis atspindi bazinį žmogaus išgyvenimo poreikį, kuris ypač aktualus šiuo metu, – priklausyti. Moderniame pasaulyje priklausymo grupei poreikį mes dažnai atliepiame jungdamiesi į įvairias virtualias bendraminčių grupes. Tas buvo itin akivaizdu pandemijos metu, kas padėjo nesijausti tokiems vienišiems ir izoliuotiems. Dabartinė realybė diktuoja kitas sąlygas ir puoselėti gyvą kontaktą jau daug prieinamiau.
Neatmetant virtualių grupių naudos, svarbu prisiminti, kad, burdamiesi draugėn, gyvai patiriame kitą buvimo kokybę. Žmogus yra socialinė būtybė. Ypač skausmo akivaizdoje buvimas su kitais, kurie jaučiasi panašiai, ir gaunamas žmogiškas palaikymas tampa labai svarbūs, nes tuo metu žmogus išgyvena ypatingą izoliaciją.
Pasisemkime patirties iš mūsų prosenelių – išgyvenant sunkmečius, būrimasis draugėn buvo labai svarbus ir jiems. Nuo neatmenamų laikų mūsų protėviai telkdavosi ne tik darbams kartu nudirbti, bet ir skausmui įveikti. Kiekviena šeima, kaimo bendruomenė turėjo savų būdų, kurių gausius ženklus galime aptikti tautosakoje.
Minėtos protėvių patirtys neseniai padėjo geriau suprasti, kas mums svarbu ir šiandien. Prieš keletą metų tarptautinio seminaro metu kolegė iš JAV paklausė: „O kaip jūs, lietuviai, savo traumas ir sunkumus įveikėte?“ Ilgai laukti atsakymo nereikėjo, kažkas spontaniškai atsakė: „Dainavome.“ Ir staiga be žodžių ratan stojome, susikibome per pečius ir „Lietuva brangi“ užgiedojome. Nesvarbu, kas dainavome, o kas ne, bet verkėme visi – pusšimtis iš viso pasaulio susirinkusių žmonių, nes taip jautru ir kartu stipru buvo. „Ne veltui bočiai tave taip gynė, ne veltui dainiai plačiai išgyrė“…
Tad prisiminkime savo senolių patirtį ir drąsiau sueikime kartu, kas kaip galime – su kaimynais, giminėmis, draugais. Junkitės draugėn, ne ieškodami skirtumų, o siekdami patirti minčių, emocijų ir vilties bendrystę, kuri vienytų – tam padaryti nereikia daug. Kartais užtenka kartu išgerti arbatos, pasimelsti, padainuoti ar suplanuoti, kaip dar galime padėti sau ir mūsų broliams bei sesėms Ukrainoje.
Doc. dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė
Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros docentė, paramos šeimai centro „Darnūs namai“ direktorė