Nuo kovo vidurio Lietuvoje omikron užsikrėtimo atvejų skaičius mažėja lėtai. Ar kitoms Europos šalims sekasi geriau? Ko galima tikėtis ateityje?
Prieš dvejus metus, 2020-ųjų kovo 16 d., Lietuvoje dviem savaitėms buvo įvestas pirmasis COVID-19 karantinas. Po to turėjome daugybę taktinių ir strateginių veiksmų kovoje su virusu, atvedusių mus į šiandienos situaciją. Pabandykime susumuoti. Per šiuos dvejus metus dėl COVID-19 mirė beveik 9 tūkst. Lietuvos gyventojų, o persirgo šia liga 900 tūkst., t. y. kas trečias mūsų šalies gyventojas. Nėra jokių abejonių, kad, neturėdami vakcinų, šiuos skaičius galėtume drąsiai padvigubinti.
Nors ir nelengvai, su ginčais ir abejonėmis, pasiekėme, kad šiandien bent dviem skiepo dozėmis yra pasiskiepiję du trečdaliai (67 proc.) visų gyventojų, o trimis dozėmis – lygiai trečdalis (33 proc.). Nors agresyvioji viruso omikron atmaina sugeba prasibrauti net ir pro trigubą barjerą, jos poveikis gerokai susilpnėja. Ypač svarbu, kad paskiepytų žmonių mirtingumas dėl COVID-19 sumažėja kelis kartus. Taigi skiepijimo srityje dar turėsime daug ką nuveikti. Tačiau sugrįžkime prie šios dienos aktualijų. Neseniai Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išreiškė nuogąstavimą, kad omikron atmainos susirgimų banga nustojo slūgti ir vėl pasuko kilimo kryptimi. Anot PSO, per antrą kovo savaitę bendras susirgimų skaičius pasaulyje padidėjo daugiau nei 8 proc., palyginti su pirmąja kovo savaite (1 pav.).
pandemijos pradžios
Organizacija paragino neskubėti atšaukti apsaugos priemones. Ir tikrai, pasidairę po Europą, pamatysime, kad omikron banga buvo labai staigi ir aukšta visose šalyse. Jos kilimas prasidėjo praėjusių metų gruodžio pradžioje Pietų Europos šalyse, o po Naujųjų metų pasiekė ir Šiaurės šalis, tarp jų – ir Lietuvą. Viršūnę omikron banga pasiekė per porą mėnesių ir buvo 3–5 kartus aukštesnė nei delta atmainos atveju.
Vasario pradžioje naujų užsikrėtimų banga pradėjo sparčiai mažėti beveik visose šalyse. Padrąsintos tokio pokyčio ir motyvuodamos tuo, kad omikron sukeltos pasekmės yra daug lengvesnės nei kitų atmainų, vyriausybės ėmėsi mažinti apribojimus. Šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Danija ar Švedija, jau nuo vasario mėnesio panaikino praktiškai visus su COVID-19 susijusius apribojimus.
Kitos šalys apsiribojo skaitmeninio pažymėjimo atsisakymu ir kai kurių kitų apribojimų sumažinimu, tačiau liko ir šalių, kurios tebeturi gana griežtus reikalavimus. Pavyzdžiui, Italija, teikiant įvairias paslaugas, tebenaudoja „žaliąjį pasą“, sugriežtino sąlygas atvykstantiems kitų šalių piliečiams. Tokia požiūrių įvairovė susidarė dėl skirtingų šalių patirčių ankstesnėse COVID-19 pandemijos fazėse, skirtingo skiepijimo lygio šalyse ir skirtingų pandemijos suvaldymo strategijų.
Visiškai tikslaus paaiškinimo, kodėl atskirose šalyse – skirtingas užsikrėtimų lygis, nėra, tačiau nemažą įtaką tam daro keli veiksniai. Pirmiausia, tai – įvairių gyventojų amžiaus grupių skiepijimo procentas. Daugelis Europos šalių, ypač Skandinavijos, sugebėjo paskiepyti beveik visus vyresnius savo piliečius, ir tai sumažino tiek susirgimų, tiek mirčių skaičių tarp šio amžiaus gyventojų. Kitas objektyvus veiksnys yra sveikatos apsaugos sistemų ištekliai ir bendroji gyventojų, ypač vyresnio amžiaus, sveikata. Aišku, geresnius rodiklius turi turtingesnės, senosios Europos Sąjungos šalys. Taip pat labai svarbus yra pačių piliečių požiūris į saugumo reikalavimus, drausmingą ir sąžiningą jų laikymąsi. Čia taip pat matyti nemaži skirtumai tarp atskirų šalių ir regionų.
Pagal išėjimo iš omikron bangos lygį, Europos šalis galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei būtų priskiriamos šalys, kuriose naujų užsikrėtimų lygis sumažėjo iki buvusio prieš prasidedant šiai arba ankstesnei delta bangai. Tai pavyko padaryti ne tik Švedijai (2 pav.), bet ir Norvegijai, Ispanijai, Danijai, Serbijai bei dar keletui šalių.
Iš dalies šiai grupei galima būtų priskirti ir tokias šalis, kaip Prancūzija, Italija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Belgija, Čekija, Slovėnija ir Airija. Jose omikron banga taip pat nusileido į prieš tai buvusį lygį, tačiau per paskutines porą savaičių jose pastebimas naujas užsikrėtimų skaičiaus didėjimas. Į antrąją grupę patenka šalys, kuriose omikron banga pradėjo leistis, tačiau, pasiekusi maždaug pusiaukelę, sustojo ir jau keletą savaičių laikosi tokiame pačiame lygyje, pavyzdžiui, Graikijoje (3 pav.). Tokioje būsenoje užstrigo ir Slovakija, Olandija, Lenkija, deja, ir Lietuva.
Yra ir trečioji grupė šalių, tiesa, nelabai skaitlinga, kuriose omikron banga, pasiekusi savo viršūnę, joje ir pasiliko. Šį vaizdą galime pamatyti Vokietijos naujų užsikrėtimų suvestinėje (4 pav.). Labai panaši situacija yra ir Suomijoje bei Austrijoje.
Dabar išsamiau pažvelkime į Lietuvos situaciją. Pirmoje vasario pusėje banga, pasiekusi savo piką, kai vidutinis paros naujų užsikrėtimų skaičius buvo virš 13 tūkst. atvejų, pradėjo leistis. Gana sklandžiai viskas vyko iki kovo pradžios. Ir štai jau pora savaičių darbo dienomis naujų užsikrėtimų (pirminių ir pakartotinių) skaičius svyruoja tarp penkių ir šešių tūkstančių kasdien. Mirčių skaičius nuo COVID-19 taip pat stabilizavosi (apie 10 per parą) ir jau nebemažėja.
Nors ligonių, besigydančių stacionare tiek bendrose palatose, tiek reanimacijoje, skaičiai nėra gąsdinantys: maždaug 1 400 ligonių, iš kurių 60–70 reikalinga intensyvioji terapija, nerimą kelia tai, kad šie skaičiai beveik nemažėja. Vienu metu Lietuvoje izoliacijoje dėl COVID-19 yra daugiau kaip 60 000 žmonių. Per kiekvienas dvi savaites jie sugrįžta į normalų gyvenimą, tačiau jų vietą užima kiti. Tiek žmonių kiekvieną dieną negali visavertiškai dirbti, mokytis ar užsiimti kita veikla. Ko gi galima tikėtis toliau?
Akivaizdu, kad, sumažėjus tiesioginiam pavojui dėl žmonių gyvybių, pasitraukus grėsmei, šalies sveikatos sistema bus perpildyta ir, sudarius sąlygas visiems norintiems gauti skiepus bei atlikti tyrimus, didės spaudimas Vyriausybei atlaisvinti ir paskutinius ribojimus, kurie dar galioja dėl COVID-19, pavyzdžiui, nebereikalauti dėvėti kaukių. Greičiausiai taip ir bus padaryta. Žinoma, būtų saugiau, jei tai atsitiktų tada, kai Lietuva išeis iš „juodosios“ zonos. Tam būtina, kad vidutinis atvejų skaičius per parą Lietuvoje būtų mažesnis nei 1 tūkst., o teigiamų testų dalis sudarytų mažiau nei 10 proc. (dabar turime apie 50 proc.). Sunku pasakyti, ar visų apribojimų atsisakymas nepasuktų atvejų kreivės aukštyn. Greičiausiai tai tik gerokai sulėtintų užsikrėtimų mažėjimo procesą, o aukštas sergamumo lygis laikytųsi ilgiau, nei numatoma.
Kad ir kaip būtų, anksčiau ar vėliau dorotis su šia problema teks kiekvienam asmeniškai. Niekas nereikalauja iš mūsų, kad, šaltu oru eidami į lauką, šiltai apsirengtume ir neperšaltume, niekas neverčia pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, prieš einant grybauti, ar skiepytis nuo paprasto gripo. Mūsų asmeninė atsakomybė – rūpintis savo sveikata. Todėl, net jei nebus reikalavimo, niekas nedraus mums, einant į susibūrimą, užsidėti kaukę ar respiratorių, laikytis didesnio atstumo, skrupulingiau laikytis higienos reikalavimų, toliau skiepytis, kaip rekomenduos gydytojai. Žinoma, mes negalime visiškai išvengti susirgimų, tačiau labai sumažinti susirgimo riziką galime kiekvienas.
Prof. Juozas Augutis
Autorius yra VDU rektorius, susirgimų COVID-19 Lietuvoje duomenų analizės pradininkas ir vykdytojas.