Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, dar net neįvykdžius Niurnbergo tribunolo nuosprendžio, išmintingi valstybių vadovai (karui besibaigiant, jau turėjome ir tokių, pasižyminčių strateginiu mąstymu) ėmėsi kurti organizacijas, kurios leistų ateityje išvengti naujo karo. Įtikinėti, kad tokios iniciatyvos yra būtinos, nieko nereikėjo: visur plytėjo kruvino viesulo paliktos žaizdos. Dar nebuvo užžėlusi žolė ant neseniai žuvusiųjų kapų.
Praūžusio karo ženklai buvo visur: ant stebuklingai išlikusios trobos sienų, ant šulinio rentinio, ant jaunų slyvų ir vyšnių kamienų. Būdavo, renki kažkur pagriovyje ką tik prinokusias žemuoges ir veri jas ant smilgos, kai staiga pamatai pro žolę kyšančią kaukolę. Nieko nebereikia, persigandęs puoli namo, dažniausiai net tų priskintų uogų nepasiėmęs. Negali sulaikyti rankų drebėjimo, o kaukolės akiduobės dar ilgai kiaurai tave veria…
Pirminis tuo metu išryškėjusių lyderių sumanymas buvo sukurti tokias tarptautines organizacijas, kurios išspręstų visus valstybių nesutarimus, neleisdamos įsižiebti karo gaisrui. Bešališkai išnagrinėjus kylančio konflikto dalyvių argumentus, visada galima rasti visus tenkinančius sprendimus. Galų gale tokia tarptautinio sugyvenimo praktika leistų gana sparčiai žengti link bendro nusiginklavimo. Kam reikalingos ginklų atsargos, jei nesutarimus galima išspręsti lygiateisiškose derybose, o esant reikalui, numatyti pakopinį net labai sudėtingų sprendimų įgyvendinimą? Kokia prasmė toliau plėtoti naujas karines technologijas? Tokiam tikslui įgyvendinti ir buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), susikūrė Europos Sąjunga.
Tačiau ne veltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas. Naujojoje organizacijoje šalia Generalinės Asamblėjos atsirado ir Saugumo Taryba su penkiais nariais, turinčiais veto teisę. Tarp tokių išskirtinių narių atsidūrė ir viena iš ką tik praūžusio karo sukėlėjų – hitlerinio Berlyno bendramintė – Sovietų Sąjunga, taip pat planavusi perdalinti pasaulį ir išplėsti savo ideologinę bei ekonominę įtaką. Kai iš dviejų galvažudžių atpildo sulaukia tik vienas – gero nelauk. Dar baisiau, kai vienas iš tų galvažudžių gauna sąjungininko aureolę. Štai tada ir atsinaujina jo siekis perrašyti ką tik praūžusio karo istoriją nuo pradžios iki pabaigos, supainioti faktų seką, nuslėpti tikrąsias priežastis, o jei kitaip nepavyksta – kai kuriuos faktus nutylėti, lyg jų ir nebūta.
Akivaizdus pavyzdys – Mažosios Lietuvos dalies, vadinamojo Karaliaučiaus krašto, gyventojų išžudymas ir taip ištuštintos teritorijos apgyvendinimas asmenimis, nieko nežinančiais apie kraštą, kuriame jie atsidūrė. Dar taip neseniai ten buvusių daugiau kaip 600 tūkst. gyventojų išnaikinimas buvo pridengtas viena fraze: „Visi jie buvo fašistai.“ Tam sudėtingam laikotarpiui užteko ir tokio pateisinimo, nes kitos valstybės neparodė noro išnagrinėti šiurpų genocido faktą. Pasaulio didieji tada norėjo tik vieno – viską kuo greičiau užbaigti ir pasiekti bent santykinį stabilumą. Tačiau tokios kreivos šleivos taktikos pasekmės išryškėjo tuoj pat: vietoj „karštojo“ atsirado „šaltasis“ karas, susiformavo „Varšuvos paktas“, iškilo Berlyno siena. Teko skubiai kurti NATO – naują gynybinį aljansą – apsaugai nuo greitai augančio buvusio „sąjungininko“ apetito, pasiruošusio tuoj pat imtis planų, kurie liko neįgyvendinti buvusioje Stalino sąjungoje su Hitleriu.
Štai čia su visu pasibaisėtinu cinizmu iškilo „pusinių“ sprendimų pasekmės. Per visą pokario laikotarpį stalininė imperija nė nemanė nusikratyti savo žudikiškos praeities: šimtais tūkstančių lavonų grįstų „penkmečio statybų“, apie kurias iki šiol mena vaiduokliais virtusios „spartuoliškos“ gyvenvietės netoli Ledjūrio. Neatsirado noro išsiaiškinti gulagų sistemos sumanytojų ir uolių jos įgyvendintojų vardų, įvertinti visos po karo užgrobtos teritorijos gyventojų rusifikavimo tendencijų. Todėl dabar, naujojo fiurerio – Putino laikais, Stalino portretų nešiotojai vėl, kaip buvo iki pat jo nudvėsimo, yra populiarūs, įsitikinę, kad būtent tokios ideologijos ir reikia laikytis, net verčiant visą pasaulį prisitaikyti prie jos. Nepadėjo nei vadinamojo „asmenybės kulto“ demaskavimo kampanija, nei veidmainiškos „nusiginklavimo“ iniciatyvos, kurios iškart subliūkšdavo, vos tik užsiminus apie realią ginklavimosi kontrolę. Bet kurie užgrobtų teritorijų gyventojų bandymai nusikratyti stalininės metodologijos primestų ekonomikos ar švietimo sistemos modelių per visą pokarį buvo greitai paskandinami kraujyje. Prisiminkime bent Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimų numalšinimą, kagėbistinę Afganistano avantiūrą, nuolatinį melą apie tariamą sovietinę ūkio pažangą, net rimčiausių incidentų, pavyzdžiui, Černobylio avarijos, slėpimą.
O koks buvo Vakarų atsakas į per visą kelis dešimtmečius trukusį sovietinės (stalininės) ideologijos skverbimosi laikotarpį, išskyrus „reiškiame susirūpinimą“? Kaip buvo liaupsinami sovietinio režimo laimėjimai, įsisavinant kosmosą, tuo pat metu dejuojant apie tariamą demokratinio pasaulio atsilikimą ir net nebandant aiškintis, kokių išteklių sąskaita tai pasiekta? Kas padaryta, bent bandant parodyti pasauliui, kas iš tikrųjų vyko 1939–1945 m. bei kokiais metodais valdoma ir ideologiškai apdorojama sovietų imperijos visuomenė? Apie ką liudija faktas, kad Vakarų valstybių geografijos vadovėliuose Baltijos šalys iki šiol priskiriamos Rusijai, kad net kaimyninės Švedijos studentai nežino nieko apie pokario masinius trėmimus į ten, kur net žolė neauga, jau nė nekalbant apie išsamų mirties stovyklų (gulagų) sistemos suvokimą?
Todėl ar reikia stebėtis, kad nemažai daliai vadinamųjų „sovietologų“ ir net didžiųjų valstybių lyderių sovietinės imperijos griūties ženklai pasirodė kaip netikėta staigmena. Per visus pokario dešimtmečius jie praktiškai nesidomėjo nei ideologiniais, nei kultūriniais sovietinės imperijos visuomenės pokyčiais, nesuvokė, kokią neplanuotą visuomenės reakciją sukelia nuolatinis gyvenimas ideologinėje prievartoje. Atskirus faktus tie vadinamieji „specialistai“ žinojo, tačiau neįstengė jų apibendrinti. Antai Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistoje knygoje „Mokytojų išsilavinimas“ rašoma (cituoju iš atminties): „Rusai turi teisę balsuoti už parinktus ir išrinktus kandidatus.“ Bet ką tai reiškia ekonomikos ir kultūros valdymui?
Iki šiol besitęsiantys mėginimai suprasti neva svarbiausius įvykius ir procesus, atvedusius į Baltijos kelią, tebėra paviršutiniški ir net primityvūs. Neva, čia esminį vaidmenį atliko Margaret H. Thatcher, Ronald W. Reagan, „Gorbis“ (M. Gorbačiovas) ar B. Jelcinas. Vakarai niekada nesidomėjo giluminėmis sovietinės sistemos erozijos priežastimis, juos tenkino tik paviršutiniški pragyvenimo lygio stebėjimai. Todėl net ir dabar nemaža jų dalis nepajėgia suvokti, kas iš tikrųjų vyko ir vyksta Ukrainos visuomenėje. Apsiribojama buitinio lygio šnekomis apie ukrainiečių tautos jėgą, paliekant šią tautą vieną priešintis keliolika kartų didesniam agresoriui. Tokie veikėjai stebisi, kodėl V. Putino klikos apkvailinta kariauna iki šiol dar neužėmė Ukrainos. Jie kviečia V. Putiną deryboms, o pastarasis atsako raketų salvėmis į Lvovą.
Kol skaitote šias eilutes, Ukrainos miestuose ir kaimuose, keliuose ir laukuose šimtais žūsta už savo tėvynę besikaunantys žmonės, taip ir likę nesuprasti „Vakarų“. Jų ideologams ir dabartiniams vadovams niekaip neateina į galvą, kad rusizmas, kaip savo laiku ir hitlerizmas, yra tos pačios rūšies ideologija. Jie niekaip nesuvokia, kad buka prievarta ir tariama kažkurios tautos pranašumo taktika negali pasitarnauti pasaulio pažangai. Tūkstančiai karstų su žuvusiųjų kūnais priverčia suabejoti tik aršiausius rusų pranašumo apologetus. Ir visos tos šnekos apie Ukrainos priėmimo į Europos Sąjungą „procedūras“ arba jos kariuomenės atitiktį NATO „standartams“ labai vaizdžiai rodo neišmoktas praeities pamokas ir nesuvoktą dorovinės kultūros vaidmenį pasaulio pažangai.
Mūsų dienomis vykdomi šiurpiausi karo nusikaltimai, užpulta tūkstantmetę istoriją turinti valstybė, tačiau paaiškėjo, kad, net praėjus aštuoniems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, nesukurtas joks tarptautinis mechanizmas, galintis juos nutraukti diplomatinėmis priemonėmis. Kur dingo sumanymai visus ateities konfliktus spręsti, neleidus jiems įsiplieksti? Ko jie laukė tuos aštuonerius provokacijų prieš Ukrainą metus, kai „taikos metu“ žuvo 14 tūkstančių? Ir kada atsiras naujasis Niurnbergo tribunolas, pasirengęs įvertinti naujo fiurerio sąmokslą prieš pasaulio taiką? Kada ir pati rusų tauta suvoks, kad fiurerio jai nereikia?