Tokio nacistinės, t. y. rusistinės, ideologijos pliūpsnio, koks pasipylė iš Maskvos, paaiškėjus Rusijos kariaunos Ukrainoje įvykdytų masinių žudynių faktams, jau seniai negirdėjome. Gal net nuo Leonido Brežnevo laikų, kai buvo atvirai giriamasi, kad pavyko sukurti naują nacionalinį darinį – vadinamąją „tarybinę liaudį“ – beveidę gyventojų masę, neturinčią jokio tautinės kultūros paveldo ir įtikėjusią, kad tikroji žmonijos istorija prasidėjo tik nuo „Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos“, t. y. nuo 1917 metų. Viską, kas vyko iki tol, esą reikia vadinti „priešistorija“, kurią reikia perrašyti pagal stalininės (sovietinės) imperijos kūrėjų užmačias.
Kaip tokiais atvejais būdavo, pasipylė įžūliausio melo ir šmeižto srautas. Esą tai patys ukrainiečiai save plėšė, prievartavo ir žudė. Tačiau Ukraina jau paviešino Rusijos 64-osios motorizuotų šaulių brigados karių, įvykdžiusių karo nusikaltimus Ukrainos žmonėms Kyjivo srities Bučos mieste, sąrašą. „Kiekvienas ukrainietis turėtų žinoti jų vardus! Apie juos turi sužinoti visas pasaulis, o ne tik ukrainiečiai.“ Bet kai niekas nepatikėjo eiliniu Rusijos melu, staiga įprastinės kaukės buvo nustumtos ir prabilta atvirai: esą niekas neturi teisės pripažinti, kad mūsų planetoje yra ukrainiečių tauta, kurios istorija yra daug ilgesnė ir turiningesnė už pačios Rusijos. Esą tai trukdo „kurti vieningą rusų tautą“.
O kad būtų dar aiškiau, Maskvos propaganda vėl (žinoma, jau ne pirmą kartą) tėškė, kad Rusijai niekas nesutrukdys „kurti atvirą Euraziją – nuo Vladivostoko iki Lisabonos“. Ir tokiais šūkiais ėmė švaistytis ne koks nors neseniai pagaliau nutilusio V. Žirinovskio tipo rėksnys, bet Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas, valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ lyderis Dmitrijus Medvedevas, pats keletą metų jau pabuvęs ir Rusijos prezidentu. Tikslas – išnaikinti ukrainiečių tautą – jau nebeslepiamas. Perkantieji būstus Ispanijoje ir Portugalijoje, sukluskite – ir jūs jau Maskvos taikiklyje!
Kas, tokiu atveju, laukia suplanuotų prijungti teritorijų gyventojų? Atsakoma atvirai – išžudymas arba (geriausiu atveju) „perauklėjimas“, kuris bus vykdomas, „taikant griežtą cenzūrą: ne tik politikos, bet būtinai ir kultūros bei švietimo srityse“. Norintiems apie tai sužinoti išsamiau, verta perskaityti Vladimiro Popovo knygą „Niekšų sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“. Knyga pradedama labai iškalbinga prancūzų sociologo Edgaro Morino citata: „Stalinas neliko praeity – jis ištirpo ateityje.“
Žinoma, melo ir šmeižto plokštelė taip pat – neišjungta. Rusijos ambasadorius prie Jungtinių Tautų Vasilijus Nebenzia įnirtingai reagavo į JAV ir Jungtinės Karalystės pastangas sustabdyti Maskvos įgaliojimus Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje: „Tai, ką Vakarai bando daryti su Rusija, bandydami pašalinti ją iš daugiašalių forumų, kuriuos turime pasaulyje, yra precedento neturintis elgesys. <…> Tai nepalengvins, nepaskatins ir nepadės vykstančioms Rusijos ir Ukrainos taikos deryboms.“ Bet juk tas V. Nebenzia žino, kad žudynės negali būti taikos derybų metodu. Argi visuotinai uždraustų masinio naikinimo ginklų naudojimas yra žingsnis taikos link? Nebent toks ambasadorius ciniškai paskelbs, kad su užmuštaisiais įsiviešpatavo taika, nes kariauti su jais jau nebereikia – užmuštieji nebesipriešina. Po visų iki šiol vykusių „derybų“ sekė tik nauji Rusijos kariaunos puolimai.
Kiek šiurpiausių karo nusikaltimų naujos imperijos kūrimu užsiėmusi Rusija dar turi padaryti, kiek tūkstančių užmuštųjų dar reikia parodyti, kad visas pasaulis pagaliau atkreiptų į tai dėmesį, kad nebeguostų savęs iliuzijomis, kad visa tai, kas šiuo metu vyksta Europos Rytuose, iki jų namų neateis? Šiuolaikiniai ginklai, juo labiau atsidūrę išprotėjusių žudikų letenose, gali akimirksniu peržengti net tolimiausių valstybių sienas: nei bakteriologinis, nei branduolinis ginklas sienų nepripažįsta. Įsivaizduokite, kad Rusijos kariaunai kažkokiu būdu pavyktų užgrobti Ukrainą, tai ar ši kariauna ten sustotų? Jau net V. Žirinovskis plyšavo, kad Baltijos valstybės būtų sunaikintos per „kelias akimirkas“. Apie tai ne kartą yra prasitarę ir tokie, kaip Baltarusijos „šeštosios kadencijos prezidentas“ A. Lukašenka ar karingai rėkaujantys Maskvos propagandistai, baksnodami į šalia Europos Sąjungos esančią ir karine baze paverstą vadinamąją „Kaliningrado sritį“ bei „Suvalkų koridorių“. Juk nuo Minsko iki Lisabonos yra patraukli teritorija, kurią Rusijos imperija jau skelbiasi ketinanti prisijungti. O kas tada sulaikytų nuo pagundos įžengti į Meksiką ar Čilę? Kas apie tai pamiršo, tegu pavarto ne tik Adolfo Hitlerio planų aprašymus, bet ir naujausius Rusijos „vanagų“ pareiškimus.
Preteksto naujoms atakoms ilgai ieškoti nereikėtų. Jau dabar Rusijos propaganda plyšauja apie tai, kad NATO neva kuria biologinio ginklo laboratorijas ir jas išdėsto aplink Rusiją. Apie ką tai liudija? Ar ne apie patarlę: „Pats muša – pats rėkia“? Net ir šiomis dienomis Rusijos imperijos išprotėjusio fiurerio parankiniai grasina, kad, jei dabartiniai kariavimo metodai būtų neveiksmingi, gali būti bet kada panaudotas branduolinis ginklas. Kiek tokiu atveju žūtų pačios Rusijos gyventojų, net nesiruošiama svarstyti. Jau vien kasinėjimai mirtinai užnuodytoje Černobylio elektrinės teritorijoje rodo, kad nei karių, nei civilių gyvybių Maskvoje niekas nesiruošia skaičiuoti. Vis dar tikimasi, kad bet kokį karą, kaip jau buvo praeityje, galima laimėti, užverčiant lavonų kalnais. Dar tebėra gyvų liudininkų, kurie tokius kariavimo metodus matė Antrojo pasaulinio karo metais. Apie ką liudija tokia daugybė sovietinių karių kapaviečių, išdėstytų nuo tuometinio Stalingrado iki Berlyno? Žuvusių kareivių motinos dar ilgai po karo laukė, gal sugrįš jų vaikai, bet ar gyvybių išsaugojimas rūpėjo tuometiniams karo vadams? Nejaugi bus leista, kad tai pasikartotų?
Stebint pastarojo meto Vakarų lyderių reakciją į Rusijos pradėtą karą, girdint jų nuolatinius nuogąstavimus, kad tik per daug nesuerzinus žmogžudžio, kad tik nedavus dingsties konflikto išplėtimui. Vis kartojama, kad Ukrainai nebus atvertos durys į NATO. Vis dar labai vangiai reaguojama į Ukrainos prašymus padėti apsirūpinti bent ginklais.
Niekas geriau nei Rytų europiečiai nežino, kokia yra tikroji rusiškojo nacizmo prigimtis ir kokie jo ilgalaikiai tikslai. Todėl mes geriausiai suprantame sarkazmą, su kuriuo Lenkijos premjeras Mateušas Moravieckis (lenk. Mateusz Morawiecki) kreipėsi į Prancūzijos prezidentą: „Prezidente Makronai, kiek kartų derėjotės su Putinu, ir ką pasiekėte? Ar sustabdėte kokius nors veiksmus?“ Jis priminė, kad su nusikaltėliais nesiderama: „Niekas nesiderėjo su Hitleriu. Ar būtumėte derėjęsi su Hitleriu, su Stalinu, su Polu Potu?“ Bet, nepaisant šiurpiausių nusikaltimų žmoniškumui, vis dar bandoma su V. Putinu kalbėtis, net pagarbiai, siūlant derybas. Nors ir siūlantieji jau puikiai žino, kad jokių tikrų derybų su juo nebus. Galų gale reikia bent kiek atsikvošėti matant, su kokia panieka V. Putinas vertina daugumą Vakarų lyderių, kaip gėdingai iš Maskvos buvo tiesiog išvytas Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai J. Borelis (angl. Josep Borrell), kaip įžūliai kasdien meluoja užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Mums šis duetas yra tiesioginė Josifo Stalino ir Viačeslavo Molotovo kopija, nė kiek nenusileidžianti įžūlumu, o kai kuriais atvejais net juos pralenkianti.
Tik patys vėliausi įvykiai leidžia tikėtis, kad Vakarų lyderiai atsipeikės. Europos Komisijos pirmininkė Urzula fon der Lejen (vok. Ursula von der Leyen), prieš kelias dienas apsilankiusi Kyjive, įteikė Ukrainos prezidentui klausimyną, kurį reikia užpildyti, pradedant stojimo į Europos Sąjungą procesą. Ji užtikrino, kad šis procesas turėtų trukti tik kelias savaites. Ukrainos sostinėje apsilankė ir su Ukrainos prezidentu dalykiškai aptarė dabartinę situaciją Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Džonsonas (angl. Boris Johnson). Pažadėta, kad Jungtinė Karalystė suteiks Ukrainai efektyvių gynybos priemonių.
Vakarų lyderiai galų gale turi suvokti, kad Ukraina kovoja ne tik už savo tautos ir valstybės išlikimą, bet ir už taikos visoje Europoje išsaugojimą. Kuo greičiau išprotėjusių naujos imperijos kūrėjų užmačios bus sustabdytos, tuo didesnės bus taikos ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje garantijos. Galų gale yra visiškai skirtingi dalykai – dislokuoti karinius dalinius valstybėje, kurioje jokie karo veiksmai nevyksta, ir visai kita patirtis jau artimiausioje ateityje bendradarbiauti su kariuomene, įgijusia karo veiksmų patirtį. Ji bus labiausiai vertinga ir NATO strategams.
Jonas Jasaitis