Senovinės technikos muziejus Smalininkuose yra sukaupęs per 25 tūkst. eksponatų. Muziejaus kompleksas su lauko ekspozicijomis ir dabartiniais jo pastatais yra išsidėstęs apie 1 hektaro plote. Jame yra centrinis keturių aukštų pastatas ir keletas stoginių, skirtų specializuotos paskirties eksponatams. Muziejuje kasdien svečiuojasi ekskursijos ir gausybė individualių lankytojų iš Lietuvos ir užsienio šalių. Keturiose didelės apimties knygose surašyti lankytojų atsiliepimai apie muziejų yra labai geri. Daugelyje jų išreikšta nuoširdi nuostaba, kad apsilankymo įspūdžiai pranoko lūkesčius. Lankytojai linki plėsti ir įvairinti muziejaus veiklą, išsamiau su ja supažindinti visuomenę. Daugelis jų net nežinojo, kad toks muziejus jau beveik du dešimtmečius veikia Lietuvoje.
Muziejaus veiklos koncepcija ir metodologija atskleista dviejose plačios apimties, gausiai iliustruotose monografijose: Justino Stonio „Materialinės kultūros paveldas ir jo ištakos“ (2016 m., Kaunas, „Naujasis lankas“, 392 p.) ir „Senovinės technikos muziejus Smalininkuose – 15 metų“ (sudarytojas – Justinas Stonys; 2019 m., Kaunas, „Naujasis lankas“, 447 p.). Pastarojoje monografijoje taip pat skelbiami prof. Liberto Klimkos, akademiko Kazimiero Ragulskio, prof. Algimanto Bubulio, istorikės Reginos Kliukienės ir kitų aukščiausios kvalifikacijos specialistų atsiliepimai. Šiose monografijose besidomintieji suras gausybę pirmą kartą skelbiamos informacijos, apie kurią plačioji visuomenė iki šiol net nebuvo girdėjusi.
Muziejaus veiklą šefuoja Lietuvos mokslininkų sąjunga ir su muziejininkyste susijusios visuomeninės organizacijos. Atsiliepimai apie muziejaus ekspozicijas ir veiklą paminėti daugybėje leidinių, taip pat ir išleistame Vašingtone (Jungtinėse Amerikos Valstijose) veikiančio Holokausto muziejaus, kuriam perduoti kai kurie Lietuvoje mūsų surasti eksponatai.
Tačiau dabartinės muziejaus ekspozicijos leidžia lankytojams parodyti tik apie 10–15 proc. mūsų sukauptų materialinės ir dvasinės kultūros paveldo pavyzdžių. Šis sukauptas paveldas leistų plėtoti daug kartų turiningesnę ir įvairesnę veiklą, stebinti pasaulį, atskleidžiant technikos ir kitos materialinės bei dvasinės kultūros raidą, vykusią per kelis šimtmečius, tačiau trūksta ploto naujoms ekspozicijoms išdėstyti.
Pirmiausia būtina pastatyti amatų centrą, kuriame būtų galima ne tik eksponuoti amatininkų įrangą, bet ir demonstruoti senovines darbų atlikimo technologijas, turinčias ir šiandienio pritaikymo galimybių. Būtinas ir dviejų aukštų šiltintas metalinis 18 x 20 metrų ploto universalios paskirties angaras, kurį pastatyti jau pasisiūlė viena Belgijos įmonė. Tačiau muziejus neturi lėšų šiems neatidėliotiniems darbams finansuoti.
Atnaujintoje muziejaus bazėje būtų galima organizuoti ne tik bendrojo lavinimo, bet ir profesinių mokyklų moksleivių praktinius užsiėmimus bei universitetų studentų mokomąją ir kūrybinę praktiką. Čia atsirastų galimybė ne kartą parodyti, kad neretai „tai, kas nauja, – užmiršta sena“.
Muziejus galėtų naujuosius padalinius pavadinti jų rėmėjų vardais, taip įamžindamas jų atminimą ir reklamuodamas jų veiklą, platindamas informaciją apie rėmėjų įmones bei jų produkciją, svariai prisidėdamas prie jų nacionalinio ir tarptautinio prestižo stiprinimo. Juk tarp muziejaus lankytojų, kaip jau minėta, yra ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių atstovų iš visų žemynų. A
Doc. Justinas Stonys
utorius yra muziejaus vadovas