Tauragės kapinėse, netoli stačiatikių bažnytėlės, šalia savo tėvų ilsisi ir pirmoji Tauragės bibliotekininkė Larisa Kopaitė (Larisa Kopp, Koppaitė, 1899–1952).
Senieji tauragiškiai savo prisiminimuose mini mylimą ir gerbiamą bibliotekininkę Larisą, Lietuvos universitete studijavusią matematiką ir kalbėjusią prancūziškai.
L. Kopaitė gimė 1899 m. rugsėjo 7 d. (pagal senąjį stilių) Tauragės apskrities Sartininkų miestelyje Aleksandrovo valsčiuje, valstiečių Aleksandro Ivano sūnaus Kopp ir Annos Nikiforovnos šeimoje. Šiandien Sartininkai – kaimas Tauragės rajono savivaldybės vakaruose, esantis už 8 km į pietvakarius nuo Žygaičių. Tai – seniūnaitijos centras, kurio pietiniu pakraščiu teka Kamonos intakas – Sartės upė, o pro šalį veda plentas į Pagėgius.
Kai gimė L. Kopaitė, miestelyje veikė dar 1787 m. pastatyta medinė Šv. Jurgio Romos katalikų bažnyčia, kuri buvo pradžioje Vainuto, vėliau – Žygaičių parapijos filija. Gretiname Margiškių kaime veikė evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1935 m., į kurią dvasininkai atvykdavo iš Tauragės. Nuo 1805 m. Sartininkuose veikė mokykla. 1898 m. buvo įsteigta pašto stotis ir pasienio muitinė, nes šalia Sartininkų ėjo siena su Prūsija. Spaudos draudimo metais per Sartininkus buvo gabenama lietuviška spauda. 1900 m. duomenimis, Sartininkuose gyveno 39 gyventojai, veikė biblioteka. Sartininkai priklausė XX a. pradžioje įkurtai Kauno gubernijos Raseinių apskričiai. Vėlesnių laikų istorijoje minima ir septynias laidas išleidusi, tačiau 2013 m. uždaryta, Sartininkų pagrindinė mokykla.
LCVA, F. 631, ap. 7, b. 3087, l. 17 ap
Koppų šeima buvo praktikuojantys stačiatikiai. Larisa pakrikštyta Tauragės stačiatikių bažnyčioje. Kur ji augo iki 1908 m., išlikę istoriniai šaltiniai nenurodo, tačiau 1908 m. Larisa paminėta gyvenanti Eržvilko valsčiuje, Raseinių apskrityje. Pradžios mokslus mergaitė ėjo namuose, o 1911 m. įstojo į kilmingųjų mergaičių gimnazijos pirmąją klasę. Ši gimnazija 1883–1884 m. buvo įsikūrusi Nikolajaus prospekte (dab. Laisvės al. 95), pagal gubernijos inžinieriaus Justino Golinevičiaus projektą pastatytuose rūmuose. Šioje gimnazijoje Larisa mokėsi iki 1914 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus vokiečių kariuomenei, ji išvyko į Maskvą. Ten įstojo į 5-ąją mergaičių gimnaziją. Baigusi šios gimnazijos šešias klases, 1918 m. rugpjūčio 21 d. grįžo į Lietuvą.
Nuo 1919 m. kovo 20 d. L. Kopaitė mokytojavo Tauragės apskrities Eržvilko lietuvių ir Kavolių pradžios mokyklose. Kaip rašoma jos paso išraše, 1920 m. gegužės 27 d. ji gyveno Eržvilke. Buvo stačiatikių tikybos, bet lietuvių tautybės, netekėjusi, vidutinio ūgio, rusvų plaukų ir mėlynų akių. 1921 m. dirbo Tauragės apskrities valdybos Švietimo skyriuje. Nuo 1923 m. taip pat ėjo ir kasininko pareigas. 1924 m., gyvendama Tauragėje, Šilalės g. 11 numeriu pažymėtame name, apsisprendė studijuoti Lietuvos universiteto Matematikos-fizikos skyriuje laisvąja klausytoja.
1924 m. rugpjūčio 14 d. L. Kopaitė, rašydama prašymą Lietuvos universiteto rektoriui prof. Vincui Čepinskiui, pridėjo savo paso nuorašą, 5-osios Maskvos moterų gimnazijos šešių klasių baigimo liudijimą Nr. 234, išduotą 1918 m. rugpjūčio 21 d., Tauragės stačiatikių bažnyčios metrikų knygų išrašą ir tris fotografijas.
Gavęs šį prašymą, universiteto rektorius prof. Vincas Čepinskis jį perdavė svarstyti Matematikos-gamtos fakulteto dekanui prof. Zigmui Žemaičiui. 1924 m. rugpjūčio 24 d L. Kopaitė, papildydama 1924 m. rugpjūčio 16 d. prašymą, pridėjo Tauragės apskrities valdybos liudijimą Nr. 7260, išduotą 1921 m. lapkričio 16 d., kuris patvirtino jos lietuvių kalbos mokėjimą.
Tų pačių metų rugsėjo 3 d. L. Kopaitė buvo priimta į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Matematikos-fizikos skyriaus pirmąjį semestrą laisvąja klausytoja. Gavusi teigiamą Lietuvos universiteto atsakymą, L. Kopaitė 1924 m. spalio 15 d. nutraukė tarnybą Tauragėje.
Norėdama tapti tikrąja studente, L. Kopaitė privalėjo išlaikyti gimnazijos egzaminus. Studijuodama laisvąja klausytoja ir mokėdama už studijas, ji išklausė šiuos mokomuosius dalykus: analizinę geometriją, diferencialinį skaičiavimą, mechaniką, fiziką, neorganinę chemiją, aukštąją algebrą, braižomąją geometriją, įvadą į astronomiją ir sferinę trigonometriją, prancūzų kalbą, integralinį skaičiavimą, tikimybių teoriją, matematikos metodus, matematikos istoriją, funkcijų teoriją, diferencialines lygtis, sferinę astronomiją.
1926 m. gegužės–birželio mėnesiais L. Kopaitė išlaikė Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Kauno mokytojų draugijos rusų gimnazijoje pašaliečio teisėmis 8 klasių aukštesniosios mokyklos kurso bei lotynų kalbos egzaminus. 1926 m. birželio 25 d. jai išduotas Kauno rusų mokytojų draugijos gimnazijos atestatas, pasirašytas gimnazijos direktoriaus Aleksandro Timinskio, pedagogų tarybos narių, sekretoriaus ir Švietimo ministerijos atstovo. Tai suteikė L. Kopaitei galimybę tapti visateise aukštosios mokyklos studente. 1926 m. rugsėjo 30 d. ji buvo perkelta iš laisvųjų klausytojų į studentus. 1928 m. birželio mėnesį baigė Matematikos ir fizikos dalykų kursus, išlaikė egzaminus ir atliko privalomuosius darbus. Už studijas
L. Kopaitė mokėjo, būdama ne tik laisvąja klausytoja, bet ir studente. Tai patvirtina spaudai jos Lietuvos universiteto studijų knygelėje.
Dar studijuodama Lietuvos universitete, 1928 m. pavasarį, L. Kopaitė padavė prašymą Švietimo ministerijai dirbti Tauragės aukštesniosios komercijos mokyklos matematikos ir fizikos mokytoja. Tačiau šios mokyklos direktorius, remdamasis Švietimo ministerijos 1928 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 10461, 1928 m. rugpjūčio 10 d. raštu pranešė jai, kad į laisvą matematikos mokytojo vietą Švietimo ministerija paskyrė mokytoją iš Mažeikių, todėl ji laikoma kandidate į kitą mokyklą.
Perskaičiusi 1928 m. rugpjūčio 11 d. „Lietuvos aido“ Nr. 156 skelbimą dėl matematikos mokytojo vietos Linkuvos gimnazijoje, L. Kopaitė paprašė Švietimo ministerijos paskirti ją į Linkuvos gimnaziją. Prašyme nurodė, kad, jeigu jau paskirtas mokytojas į Linkuvos gimnaziją, ji sutiktų vykti dirbti ir kitur. Negavusi atsakymo, pakartotinai kreipėsi su prašymu į Švietimo ministeriją.
1929 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto taryba svarstė L. Kopaitės aukštojo mokslo baigimo ir diplomo klausimą. Jos diplominis darbas „Šviesos poliarizacija“ buvo įvertintas „gerai“. Diplominio darbo vadovu buvo Fizikos katedros vedėjas profesorius Keistutis Šliupas.
1930 m. rugpjūčio 2 d. L. Kopaitė dar kartą kreipėsi į Aukštojo mokslo departamento direktorių, pakartotinai prašydama skirti ją matematikos ir fizikos mokytoja į bet kurią gimnaziją. Negavusi teigiamo atsakymo, L. Kopaitė išlaikė dar kelių matematikos ciklo mokslų dalykų egzaminus ir atliko diplominį darbą pas prof. Oto Folką (Otto Volk) tema „Apie pirmos eilės diferencialinių lygčių pavienumumus“. Darbas buvo įvertintas teigiamai. 1931 m. gegužės 12 d. Matematikos-gamtos fakulteto taryba nutarė pripažinti L. Kopaitę, išėjusią matematikos ciklo mokslus. Išduodant diplomą, buvo pažymėta, kad ji yra baigusi Matematikos-fizikos skyriaus ciklo mokslus.
Deja, L. Kopaitė, net ir įgijusi antrąjį diplomą, išsvajoto mokytojo darbo negavo. 1931 m. birželio 15 d. švietimo ministrui leidus įsteigti Tauragėje Valstybinio centrinio knygyno skyrių, ji buvo patvirtinta jo vedėja. Kaip prisimena Tauragės bibliotekos skaitytojai, L. Kopaitė buvo „tiesi, kaip žvakė, aukšta, liekna“. Tamsius plaukus, perskirtus per vidurį, ji pindavusi į kasas ir jas susukdavusi ant ausų. Visada rengėsi tamsiais, dažniausiai juodais drabužiais su balta apykaklaite. Rimta, susikaupusi, suspaudusi lūpas, ji lyg slėpė savyje liūdesį ir skausmą.
Tauragiškiai kalbėjo, kad Larisa labai išgyveno sužadėtinio mirtį, pasižadėdama likti jam ištikima ir netekėti. Ji savo gyvenimą paskyrė bibliotekai. Net ir po darbo valandų buvo galima pasibelsti į duris, kurias bibliotekos vedėja mielai atverdavo ir pakeisdavo knygas. Po darbo L. Kopaitė klijuodavo „sunešiotas“ knygas, šalindavo dėmes.
Baigusi darbus, dar ilgai stoviniuodavo ant bibliotekos laiptelių, žvelgdama tarp dangaus ir horizonto, lyg svajodama, lyg laukdama besistengiančio praslinkti tarsi šešėlis neklaužados, laiku negrąžinusio knygos. O vėliau, eidama namo, tylomis kalbėdavo rusiškai, prancūziškai arba vokiškai. Todėl kartkartėmis sutikusi pažįstamą, ji pasisveikindavo prancūziškai. Su vaikais pasisveikindama, nusišypsodavo, tačiau vis skubėdavo, bėgdavo, tarsi jai vis trūktų laiko.
Kaip prisimena tauragiškiai, prieš Antrąjį pasaulinį karą L. Kopaitė gyveno su tėvais. Koppų šeima buvo labai uždara, visiškai nebendraudavo su kaimynais, tačiau visada būdavo pasirengusi patarti ir padėti. Vasaromis sodelyje prie namų dažnai sėdėdavo paralyžiuota senutė – Larisos mama, kurią ji rūpestingai prižiūrėjo. Mirus mamai, Larisa gyveno su tėčiu, buvusiu Tauragės savivaldybės darbuotoju. Tauragiškiai prisimindavo A. Koppą, kaip labai mandagų, padėdavusį kaimo žmonėms. Kiekvieną rytą, eidamas į darbą ir grįždamas namo, jis pasilabindavo su sutiktuoju, nukeldamas skrybėlę.
Karo metais sudegus bibliotekai, L. Kopaitė ją atkūrė, prašydama buvusių savo skaitytojų aukoti knygas. 1949 m. mirus Larisos tėčiui, kiek vėliau apsirgo ir Larisa. Ji mirė 1952 m. rugpjūčio 30 d. ir atgulė senosiose Tauragės kapinėse šalia tėvų.
2018 m. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos prašymu, Tauragės savivaldybė skyrė lėšų Koppų šeimos kapavietei sutvarkyti. 2019 m. spalio 11 d. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka kartu su Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultetu surengė pirmosios Tauragės bibliotekos vedėjos, Lietuvos universiteto absolventės, diplomuotos fizikės ir matematikės L. Kopaitės 120-ųjų gimimo metinių minėjimą.
Nuoširdžiai dėkoju Lietuvos centriniam archyvui už galimybę pasinaudoti L. Kopaitės Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto studentės byla, Vilniaus universiteto Rankraščių skyriui – už galimybę susipažinti su L. Kopaitės fizikos ir matematikos diplominiais darbais. Dėkoju Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus kraštotyros vyr. bibliografei Laimai Pikčiūnienei už L. Kopaitės atminimo išsaugojimą ir puoselėjimą.
Doc. Judita Puišo
Autorė yra KTU docentė