Pabaiga. Pradžia – Nr. 3 (690)
Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų ateitis
Kaip ir buvo numatyta, simpoziumų vieta periodiškai keitėsi: XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas buvo surengtas 2000 m. birželio 21–26 d. Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose; XII simpoziumas – 2003 m. gegužės 21–25 d. Pasaulio lietuvių centre, Lemonte (Čikagos priemiestyje); XIII simpoziumas – 2005 m. birželio 30 d. – liepos 4 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje – su pažintinėmis išvykomis į Šiaulių ir Kauno universitetus; XIV simpoziumas – 2008 m. lapkričio 26–30 d. Lemonte, o XV simpoziumas – 2011 m. liepos 3–5 d. Vilniuje ir Kaune.
Po XV simpoziumo, įvykusio Vilniuje ir Kaune, sujungto su verslo forumu, iš pradžių nebuvo matyti, kad iškils kliūčių išeivijos lietuvių su Lietuva pasidalintos idėjos tolesniam įgyvendinimui. Kaip ir buvo numatyta, simpoziumai buvo rengiami reguliariai. Tačiau, atėjus XVI simpoziumo laikui, nei 2013-aisiais, nei 2014-aisiais jokių pasirengimo ženklų nebesimatė. Tiesa, turime Švietimo ir mokslo ministerijos atstovės raštą, kuriame teigiama, kad 2014 metais simpoziumui bus rengiamasi. Rašto turinys rodo, kad praktiškai visus pasirengimo darbus perima ši ministerija, nors iki tol to niekada nebuvo. Lietuvos mokslininkų sąjunga nuo pat VII simpoziumo rengimo visada rūpindavosi aktualiausių problemų įvardijimu ir simpoziumo programos sudarymu, informacinių leidinių rengimu. Jau buvo įprasta, kad pranešimų tezių rinkinys išleidžiamas iki simpoziumo ir išdalinamas jo dalyviams. Tai leisdavo didžiausią sekcijų darbo laiko dalį skirti ne pasyviam pranešimų klausymui, bet gyvoms diskusijoms. Apie tai liudija visų Lietuvoje rengtų simpoziumų medžiaga.
Kodėl staiga prireikė įsprausti kūrybinį mokslininkų bendravimą į kažkokius biurokratinius rėmus, iš dalies galima paaiškinti labai sparčia valdymo institucijų funkcijų kaita Lietuvoje. Nuolat keitėsi švietimo institucijų vadovai ir jų požiūris į savo uždavinius, prasidėjo daugybės „reformų“ planavimas, įvairiausių „optimizavimo programų“ sudarinėjimas, nuo visų šių permainų nušalinant mokslininkus. Antai labai liūdnai pagarsėjusį „universitetų optimizavimo“ planą buvo pavesta rengti verslo atstovams, tarp kurių vyravo statybų, pramonės, logistikos ir kitų sričių vadovai. Jie anaiptol nebuvo tie, kurie domėtųsi mokslo pažanga ir jos diegimu valstybėje. Vadinamajai „optimizacijai“ buvo skirti ir, aišku, išleisti didžiuliai pinigai, tačiau jokia valstybės kontrolės institucija šių lėšų panaudojimo ir gautų rezultatų netyrė. Švietimo ir mokslo ministerijos vadovais vienas po kito atėjo dirbti asmenys, neturintys jokios edukologinės veiklos patirties ir netgi atitinkamo bazinio išsilavinimo.
dalyvė Elona Vaišnienė
Prie atsainaus ir net abejingo pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų prasmės suvokimo prisidėjo ir labai vienpusiškas mokslininkų veiklos rezultatų vertinimas – iš esmės tik pagal publikacijų, paskelbtų tarptautinėse duomenų bazėse, kriterijų. O ten – jokio ryšio su tautos kultūros ugdymu, valstybės vaidmens stiprinimu. Bandoma net šaipytis, kad, girdi, išvis nėra tokio „nacionalinio mokslo“, o kitaip manantiems klijuojamos „savo kiemo mokslininkų“ ir panašios niekinančios etiketės.
Globalistinės mokslo vertinimo tendencijos, kuriose nėra jokio ryšio su tautos pažanga, žinoma, pasireiškia ne tik Lietuvoje. Susidurti su jomis teko ir asmeniškai, dar ruošiantis X simpoziumui. JAV dirbanti lietuvė mokslininkė, tyrinėjanti moterų vaidmens visuomenėje pokyčius, pareiškė, kad nemato jokios prasmės dalyvauti lietuviškuose mokslininkų susibūrimuose ar spausdintis nacionaliniuose leidiniuose, nes jie nėra įtraukti į prestižinių mokslo renginių sąrašus.
Todėl, kalbant apie šių simpoziumų reikšmę ir perspektyvas, tenka grįžti prie jų pirmųjų rengėjų požiūrio ir prie išsamios per penkis dešimtmečius sukauptos simpoziumų patirties įvertinimo. Tenka susimąstyti, koks mokslininkų vaidmuo, kuriant ir įgyvendinant tiek atskiros valstybės, tiek visos žmonijos pažangos strategiją. Dauguma mūsų vis dėlto nesame tik tokie, kurie, be savo laboratorijos, daugiau nieko nemato, kuriems visai nerūpi, kokiu keliu žengia pasaulis, kokia žmogaus ir jo kultūros misija pasaulyje. Jei apie tai susimąstytume, paaiškėtų ir žmogaus atsakomybė už savo, savo šeimos, savo tautos ateitį. Šiurpios dar tokios netolimos istorijos pamokos labai akivaizdžiai rodo, kas laukia asmens, užsisklendusio tik savo individualių interesų rate.
Be abejo, ir simpoziumų rengimo formos, ir diskusijų turinys visą laiką keičiasi. XVI simpoziumo pamoka parodė, kiek praranda visuomenė, nesusimąstanti apie savo misiją, aplinkos išbandymus ir pačią žmogaus prigimtį. Negalima ir subanalinti simpoziumų paskirties, pavedant juos rengti kuriam nors vienam universitetui, kad ir kokia universali jo veikla beatrodytų. Mokslininkų misija – susitelkti bendroms ne tik akademinės bendruomenės, bet ir visos visuomenės problemoms spręsti. O ši misija galų gale išplaukia iš žmogaus gyvenimo giliosios prasmės suvokimo.
Dr. Jonas Jasaitis