Vytautas Gudonis. (2022). Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene. Šiauliai: Vilniaus universiteto Šiaulių akademija, 666 p.
Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas yra sakęs, kad „mokslo kelionė nori viso žmogaus, jo laiko ir minčių, ir neskaičiuoja darbo valandų“. Šie žodžiai ypač tinka ir šiauliečiui profesoriui habilituotam psichologijos mokslų daktarui Vytautui Gudoniui, kurį Lietuvos edukologijos pasaulis žino kaip produktyvų (1984–2022 m. vien pristatomos monografijos tema paskelbė 391 publikaciją), aktyvų mokslininką, kuris visą gyvenimą rinktą medžiagą ir atliktus tyrimus aklumo tema įprasmino dviejose didžiulės apimties monografijose: „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“ (2020 m., Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 640 p.) ir „Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene“ (2022 m., Šiauliai: VUŠA, 666 p.). Šias knygas recenzijose ir atsiliepimuose jau spėta įvardyti „unikaliomis“ (akademikas A. Gaižutis). Prof. P. Jucevičienė akcentavo, kad „monografijos esminė medžiaga baigiama išvadomis, kurias neabejotinai galima vertinti kaip naujas mokslo žinias, pasižyminčias tarpdiscipliniškumu ir reikšmingas socialiniams bei humanitariniams mokslams, ypač antropologijai, sociologijai, psichologijai, edukologijai, istorijai, kultūrologijai, menotyrai“, o prof. A. Vilkas ir prof. M. Barkauskaitė V. Gudonio antrąją monografiją įvardijo „fundamentaliu, originaliu darbu, vaizduojamojo meno, mokslo ir regėjimo negalios simbiozės raiška“.
Kalbėti apie knygą, vadinasi, kalbėti ir apie profesinį, bendražmogiškąjį autoriaus kilnumą, apie tai, ką turi mintyse pacituotas vyskupas K. Kėvalas. Šiuo darbu autorius pozicionuoja save ne tik kaip žinomas Lietuvos ir pasaulio psichologas, pedagogas, bet ir kaip kultūrologas, nagrinėjantis tarpdisciplinines temas.
Jeigu pirmojoje 2020 m. pasirodžiusioje monografijoje buvo plačiai nušviečiama visuomenės nuostatų į neįgaliuosius kaita istorijos raidoje ir šių žmonių įvaizdis vaizduojamajame mene, tai naujoji monografija sutelkta į neįgaliojo asmens paveikslo literatūroje, vaizduojamajame mene ir virtualioje erdvėje analizę. Naujas dalykas, kad antrojoje monografijoje greta vaizduojamojo meno atsiranda literatūra ir net muzika (Edipo, Samsono temos). Tai yra rizikinga kryptis – leistis į giluminę kūrinių analizę, kai nesi literatūrologas. Tai puikiai suvokia autorius, pabrėžęs, kad nepretenduoja į literatūros kūrinių meninės vertės analizę. Jam svarbiau yra kultūrologinė prieiga, psichologinis, edukacinis, pažintinis ir net auklėjamasis aspektai. Apie tai V. Gudonis sako: „Šiame darbe atsiribota nuo meno kritikos, į visus nagrinėjamus kūrinius žvelgiama per meno sociologijos prizmę. Meno sociologija apima meno ir visuomenės sąveikos sistemą.“
Visa tai suponuoja autoriaus bandymą paneigti sovietmečiu nusistovėjusį požiūrį, kad neregiams klijuojamas „kitokio asmens“ lipdukas, dažnokai net su neigiama potekste, su lėtai kintančiu visuomenės požiūriu į negalią turinčius asmenis. Monografijos autorius nuosekliai, su profesiniu užsispyrimu įrodinėja, kad „pasitelkus meno kūrinius, galima atkoduoti visuomenės nuostatas į įvairias socialines atskirtis, t. y. marginalines žmonių grupes (elgetas, benamius, neįgaliuosius ir kt.), atkoduoti ne tik menininko pastebėtus ir perteiktus <…>, bet ir kasdieninio gyvenimo reiškinių vidines reikšmes, visuomeninį bei istorinį epochos turinį <…>, neįgalių žmonių vietą visuomenėje, jų socialinį statusą istorijos raidoje“.
prof. Vytautas Gudonis
V. Gudonis monografijoje remiasi L. Vygotskio biologinio ir socialinio konstrukto sanglauda, socialiniu interakciniu požiūriu į negalią bei simbolinio interakcionizmo teorija (remiantis Dž. H. Mido, H. Blumerio teorijomis, K. G. Jungo analitinės psichologijos prieigomis). Jis pasitelkė ir ikonologinį kultūros ir meno istorijos interpretacijos metodą, kuris pagelbėjo atskleisti vaizdų, simbolių ir jų konteksto reikšmes. Tarpdisciplininis tyrimo pobūdis lėmė, kad buvo pasitelkta ir tokia analizės metodų instrumentuotė, kaip anketinė apklausa bei kūrinio tiflologinė analizė.
Prof. V. Gudonis, rinkdamas nuo septyniolikos metų, sukaupė apie 6 tūkst. vaizduojamojo meno reprodukcijų regėjimo negalią turinčių žmonių tema. Kolekcionuodamas siekė ne tik registruoti ir susisteminti daugelio pasaulio muziejuose, meno galerijose ir privačiose kolekcijose esančius meno kūrinius, vaizduojančius žmogų, turintį regėjimo negalią, bet ir išsiaiškinti, kurie nereginčių žmonių vaizdavimo siužetai atskleidžia istorinius momentus, nuostatų į neįgaliuosius kaitos tendencijas.
Monografiją sudaro šešios pagrindinės dalys. Pirmojoje aptariamas neįgaliųjų įvaizdis mitologijoje – graikų (Edipas, Polifemas, Teiresijas), keltų (Osianas). Autorius akcentuoja, kad kintant visuomenės pasaulėžiūrai, gyvensenai, mitai pamažu perėmė kitas funkcijas, tapo kūrybiniu įkvėpimu menininkams. Antrojoje dalyje analizuojami Biblijos personažai negalios kontekste. Biblijoje pristatomas Jėzus Kristus, kaip teologas ir neįgaliųjų gydytojas, analizuojamas jo įvaizdis dailėje, aptariamos Sauliaus, Samsono, Tobito ir Tobijaus istorijos, šventieji sensorinės negalios kontekste, votai – stebuklingo išgijimo simbolis. Autoriaus įžvalgos rodo, kad Biblijoje aprašomi stebuklai, jų atspindžiai meno kūriniuose ne tik teikia estetinį pasitenkinimą, bet ir stiprina žmogaus dvasingumą, tikėjimą ir viltį.
Kaip jau minėta, antrajame monografijos tome, priešingai pirmajam, atsiranda literatūros diskursas. Trečiojoje jos dalyje aptariamas neregio įvaizdis tautosakoje (regėjimo negalios fenomenas paremijose, atspindžiai pasakose, komizmo apraiškos). Nagrinėjama, kodėl, remiantis tyrimo rezultatais, tik pusėje kūrinių vyrauja pozityvi nuostata, o net trečdalyje analizuotų pasakų požiūryje į neregį vyrauja negatyvi nuomonė. Mokslininko teigimu, verbaliniame tiflohumore, skirtingai nuo anekdotų apie kitų negalių turinčius žmones, beveik neaptinkama atviro šiurkštaus sarkazmo, ta pati tendencija pastebima ir karikatūrose.
Ketvirtoji knygos dalis skirta neregio įvaizdžio prozoje apžvalgai, kurioje remiamasi D. H. de Mendozos Pačeto, E. Bulverio-Litono, Č. Dikenso, R. L. Stivensono, P. Kauvino, K. R. Zafono romanais, V. Korolenkos apysaka. Pateikiama daug iškalbingų iliustracijų iš įvairių rašytojų knygų. Gaila, kad pasigendama lietuvių prozininkų kūrinių pristatymo. Matyt, nelabai jų ir yra, priešingai nei poetų, kurie aptariami penktojoje monografijos dalyje: neregio įvaizdis poezijoje, aklumo tema lietuvių poetų kūryboje, aklumo tema lietuvių ir kitų tautų poetų kūryboje. Iš lietuvių poetų minėtini šia tema rašę V. Mykolaitis-Putinas, B. Brazdžionis, H. Nagys, P. Drevinis, J. Degutytė, B. Mackevičius, G. Patackas. Aptarimas parodė, kad poezijos kūriniuose vyrauja tamsos, nakties, juodos spalvos metaforos, tačiau regėjimo sutrikimų turintys poetai daug rečiau aklumą lygina su tamsa, kaip tai linkę daryti regintys poetai.
Knygoje nemažai vietos skiriama ir aklumo temai regėjimo negalią turinčių lietuvių poetų kūryboje. Tai P. Daunys, A. Krasinskas, V. V. Toločka, A. Grigutis, V. Čyžas, V. Areima, A. Valenta ir kt. Be abejo, vienas stipriausių mūsų neregių poetų – Antanas Jonynas sakė: „Aklas aš, aklas…/ Bet viską tėvynėj brangioj pamatysiu,/ Viskas manojoj dainoj/ Pasiliks.“
Šeštojoje monografijos dalyje kalbama apie negalios atspindį virtualioje erdvėje ir aptariamos galimybės neįgaliesiems pažinti vaizduojamąjį meną. Autorius kviečia neįgaliųjų organizacijas dažniau inicijuoti socialines reklamas internete, kviečia daugiausia vartotojų turinčiose medijose skelbti socialines reklamas, skirtas pozityvioms nuostatoms į neregius formuotis. Norisi taip pat pažymėti, kad tekstai iliustruojami racionaliai parinktomis dailininkų ir skulptorių darbų reprodukcijomis, suteikusiomis leidiniui vaizdumo ir patrauklumo.
Monografija baigiama optimistine gaida. Autorius tiki visuomenės pozityvumu, jos kintančiu požiūriu į negalią turinčius žmones. Svarbu, kad problemas matytų ir spręstų visi drauge – ir visuomenė, ir jai atstovaujantys politikai, ir mokslo bendruomenė. „Kadangi visuomenė yra visiems, ir atstovavimas turėtų būti visų, todėl šiandienis politinis, visuomeninis tikslas yra siekti, kad žmonės, turintys negalių, taptų matomi ne kaip socialinių paslaugų subjektai, o kaip turintys visas teises, nusipelnantys dėmesio, pagarbos ir tolerancijos piliečiai“, – sako autorius.
Monografijos pabaigoje pateiktas literatūros sąrašas ir šaltiniai iš interneto stebina savo gausa, kaip ir autoriaus preciziškai parengti priedai, kurie naudingi ir kiekvienam visuomenės nariui: „Akies samprata lietuvių frazeologijoje“, kur autorius remiasi Lietuvos leksikologo J. Paulausko žodynu; priedas, kuriame pateikta žodžio „aklas“ semantinių junginių analizė. Vertingas ir visą gyvenimą V. Gudonio rinktos, sistemintos jau minėtos 6000 reprodukcijų kolekcijos bibliografinis susisteminimas, jos pagrindu sudarytas ir monografijos pabaigoje skelbiamas kolekcijos „Neregio paveikslas vaizduojamajame mene“ reprodukcijų katalogas pagal monografijoje nagrinėjamas temas.
Viena baigiamoji detalė („Pabaiga dviem sakiniais“) liudija apie autoriaus jautrumą, kilnumą, susigyvenimą su savo gyvenimo pagrindine mokslo tema – negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene. V. Gudonis pateikia žymaus lietuvių fotomenininko R. Požerskio nuotrauką, kurioje neregė mergina – tulpių jūroje. Autorius rašo: „Neretai žmonėms, kurie mato, kyla klausimas, ar neregiai suvokia grožį, jei nemato?“ Klausimas parašytas lietuvių, danų, esperanto, estų, islandų, graikų, italų, kinų, latvių, lenkų, norvegų, rusų, portugalų ir kitomis kalbomis. Ar yra vienas atsakymas? Nežinau, bet tai tikrai ne retorinis klausimas. Profesoriaus V. Gudonio monografija ir bando atsakyti į šį bei kitus visuomenei iškilusius negalios kontekste klausimus, o dar likusias žmonių sąmonėje negatyvias nuostatas į negalės žmones, anot autoriaus, galima palaipsniui pakeisti, neakcentuojant, ko jie negali, bet atskleidžiant dar neišnaudotas neįgaliųjų potencines galimybes, pasitelkiant švietimo sistemą, pradedant ikimokyklinėmis ugdymo įstaigomis, mokyklomis, universitetais ir baigiant kunigų seminarijomis.
Doc. dr. Stasys Tumėnas