Nors ir nežmoniškai, bet „kitoniškai“
Jau seniai laikas paliesti dar vieną reiškinį, tiesiogiai susijusį su gimtosios kalbos vartojimu. Gimtoji kalba yra vienas svarbiausių tautos kultūros bruožų. Pagarba gimtajai kalbai yra būtina, jei norime ir toliau išlikti kultūros pažangos dalyviais.
Lietuvių kalboje nuo senų laikų naudojamos skirtingos pavardžių galūnės, žyminčios mergaites ir ištekėjusias moteris. Nėra jokios prievartos ištekėjusiai moteriai rinktis tik galūnę „-ienė“. Santuokos metu abu sutuoktiniai turi visiškai vienodas teises. Vyras gali pasirinkti ir savo žmonos pavardę arba abu gali rinktis skirtingas pavardes. Kas kita yra tradicijos, kuriomis dauguma mūsų vadovaujasi. Taip moteris, ištekėjusi už Adomaičio, tampa Adomaitiene. Niekas šios tradicijos nelaiko diskriminacine. Priešingai, tokia unikalia gimtosios kalbos tradicija galima ir pasididžiuoti. Beje, kai Lietuvos Prezidento žmonai Almai buvo pasiūlyta Lietuvoje vadintis „Adamkuviene“, ji su pasipiktinimu šį pasiūlymą atmetė ir liko Adamkiene.
Niekatroji giminė – lyties ar giminystės neigimas?
Tačiau jau daug metų dalis moterų renkasi mūsų gimtajai kalbai visai nebūdingą „niekatrąją“ formą, nekreipdamos dėmesio, kad taip jų pavardės įgyja gana nemalonią arba mūsų kalbai visai nebūdingą formą: Butkaus sutuoktinė tampa Butke, Sutkaus – Sutke, Varno – Varne, Vilko – Vilke, Kuprio – Kupre ir pan. Dabar jau pilna tokių pavardžių, kaip Kundrotė, Vosylė, Tupikė… Kai Adomaitienė pasivadino „Adomaite“, gal net pati nepajuto, kad jos nepažįstantys žmonės palaikys ją Adomo dukterimi. Petručio žmona pasivadina Petrute. Sarapinaitė virto Sarape. Gražu? Kad nelabai…
Šią keistą madą gal kažkiek lėmė ir sovietmetis – rusų kalbos įtaka: Petrovo žmona ir po vestuvių vadinosi Petrova. Daliai moterų atrodo, kad taip net patogiau: niekas nesupras, ar jos yra ištekėjusios. Neva, nekyla problemų, jei santuoka išyra.
Bet ar tikrai reikia taip supanašėti? Ar tikrai reikia dangstytis svetimais skudurais ir dar tuo didžiuotis? Žinoma, nėra jokio reikalo nuogąstauti, kad kažkas vers keisti pavardę tik todėl, kad ji negražiai arba nelogiškai skamba. Tegu už Veršinsko ištekėjusi ir toliau vadinasi Veršinske, o už Skvernelio – Skvernele, jei joms taip patinka. Net dėl prasto skonio nesiginčijama, o pagarbos gimtajai kalbai neįdėsi, jei jos nesi išsiugdžiusi.