Pastarojo meto žiniasklaidoje pagausėjo viltingų pranešimų, kad „Vakarai prabudo…“. Apie tai rašo net užpultos Ukrainos atstovai, sužinoję apie jai skirtą ir jau gautą paramą. Tačiau neretai tokias viltis sukelia ir pasaulio lyderių pažadai, kurių vykdymo laikas – nuo poros parų iki pusmečio ar net dar ilgiau. Vis dėlto tiek konkrečių veiksmų, tiek jau gerokai pasikeitusių vertinimų turinys rodo, kad iki tikrojo prabudimo, juo labiau – iki veiksmingos pasaulio saugumo sistemos sukūrimo, dar nežinia, kiek teks laukti. Tokios pasaulio saugumo sistemos kūrimas dar net neprasidėjo. Tai, kad kažką siaubingo pamatė ir suprato Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, su atvira panieka sutiktas Kremliuje ir palydėtas į Ukrainą rusiškų raketų salvėmis, teikia vilčių, bet…
Dabar mes pergyvename momentą, kai už taiką pasaulyje atsakingų organizacijų vadovai vis dar skrenda į Maskvą sakydami: „Aš pats turiu pamatyti, kas čia vyksta…“ Didžiųjų valstybių prezidentai ir parlamentų vadovai vis dar skambina žmogėdrai ir prašo: „Nebežudyk…“, nors jau ne kartą įsitikino, kad jų prašymai lieka be jokio atgarsio. Didžiausia pagal teritorijos plotą valstybė be jokių užuolankų pareiškė, kad jos tikslas – sunaikinti ne tik Ukrainą, bet ir visą ukrainiečių tautą. Tai, ką matome dabar, nėra nauja. Susitikti asmeniškai su A. Hitleriu taip pat siekė Jungtinės Karalystės ir kitų valstybių vadovai. A. Hitleris daugelį sutartų susitikimų atidėdavo, nes buvo jau įvertinęs jų gebėjimus priimti sprendimus ir nebeteikė jiems reikšmės. Tą patį matome ir dabar.
Tačiau ir to negana. Besišvaistanti siekiais sukurti jos valdomą erdvę „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“, visą likusį pasaulį išvadinusi kaip valdomą „fašistų“, ši nacistinė imperija skelbiasi vaduojantį jį… nuo fašizmo. Tokio atviro cinizmo ir tokio beprotiško žiaurumo pasaulis dar nebuvo matęs. Tačiau jo lyderiai vis dar „aiškinasi“, ar tai iš tikrųjų vyksta ir kas čia kaltas. Atsipeikėja tik išvydę suniokotus civilių suaugusiųjų ir vaikų lavonus, tik pamatę sugriautus namus, kuriuose dar taip neseniai gyveno žmonės, taip pat netikėję, kad praras ne tik būstą, bet ir gyvybę.
Taigi pasaulis pagaliau (nors ir iki šių dienų su didžiuliais trukdžiais) pradėjo tiekti ginklus Ukrainai. Tačiau kas su jais stovi frontuose, kurių ribų jau niekas nežino? Kas sužeidžiami, luošinami, kas aukoja gyvybę, nors visi ją turime tik vieną? Ukrainiečiai. Tai galų gale leiskite paklausti visų tų prezidentų, parlamentų vadovų ir generalinių sekretorių, kas jiems leido užversti pasaulio taikos išgelbėjimo naštą vienai tautai? Beje, tai tautai, kuri jau yra pergyvenusi nežmonišką išbandymą – Holodomorą, baisaus bado kančiose netekusi daugiau kaip 10 mln. gyventojų, kuri jau aštuonerius metus iki lemtingos šių metų vasario 24-osios buvo kasdien daužoma ir jau iki tos dienos buvo paaukojusi 14 tūkst. gyvybių?
Taigi norintys išvysti lavonus jau turėjo daugybę progų tai padaryti. O kas suskaičiuos, kiek gyvybių ši tauta jau paaukojo nuo šių metų vasario 24-osios ryto? Ir vardan ko? Ką iš tikrųjų supranta visi tie mekenantys, „kad tik karas neišsiplėstų“? Kas galų gale daroma, kad ir šios tautos kraujo upė būtų sustabdyta? Ir pagaliau, kuri pasaulio gyventojų dalis jau suvokė, kad mirtis pakibo ir virš jų bei jų vaikų galvų?
Kokia atsakomybė tenka ir piliečiams valstybės, pradėjusios šias absurdiškas žudynes Europoje, kuri nuo 1945-ųjų turėjo galimybę gyventi taikoje ir pamiršti karo siaubą? Kokia atsakomybė tenka inžinieriui, kuriančiam masinio gyventojų naikinimo sistemas ar kopijuojančiam vokiškas, mokytojai, su patosu pasakojančiai apie „didįjį Tėvynės karą“ ir besiremiančiai vadovėliais, kuriuose pasaulio istorija baisiausiai suklastota? Kokia atsakomybė tenka užmiesčio gyventojui, nemačiusiam kitų valstybių, bet aklai tikinčiam, kad tas likęs pasaulis yra „fašistinis“ ir keliantis grėsmę Rusijai, todėl jį reikia užgrobti?
Sakoma, nėra kolektyvinės atsakomybės. Gerai žinome, kad tikrai ne visi vokiečiai buvo įtikėję A. Hitlerio rasistinėmis idėjomis, kurių viena skelbė, kad Baltijos valstybės yra tik vandens lašas, užtiškęs ant įkaitusio akmens. Bet kas vis dėlto atsakingas, kad didžiulės valstybės vadovu jau ne pirmą kartą tampa išsigimęs žudikas? Matyt, vidinė propaganda vis dėlto apriboja arba net sunaikina nemažos dalies gyventojų gebėjimą atpažinti melą. Tačiau didžiausią įtaką daro nusikaltimai, kurių iniciatoriai nesulaukė atpildo. Lygiai taip, kaip dabar užpulta Ukraina, tuometė Sovietų Sąjunga 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją, melagingai apkaltinusi ją keliant grėsmę tuomečio Leningrado saugumui. Vadinamasis Žiemos karas truko iki 1940 m. kovo 13 d. Suomija neteko daugiau kaip dešimtadalio teritorijos, daugiau kaip 70 tūkst. jos piliečių žuvo arba buvo sužeisti, apie 430 tūkst. suomių iš karo sričių buvo priversti persikelti į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Nepaisant milžiniško pranašumo, kaip ir dabar Ukrainos atveju, „žaibo karas“ Rusijai nepavyko. Skirtingai nuo Baltijos valstybių, Suomija atmetė sovietų ultimatumą ir organizavo valstybės gynybą.
Įdomi dar viena paralelė. Prasidėjus Žiemos karui, Suomija kreipėsi į tuometę Tautų Sąjungą, prašydama karinės, politinės ir diplomatinės pagalbos. Ši organizacija jau 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino Sovietų Sąjungą iš savo narių. O dabartiniu metu Jungtinės Tautos jokio deramo atsako nesiėmė. Rusijos Federacija tebėra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinė narė, net turinti veto teisę. Todėl ši milžiniška ir labai brangiai kainuojanti biurokratinė struktūra jokių radikalių sprendimų taikai išsaugoti ir agresoriui nubausti net nebandė priimti. Beveik visos vadinamosios sankcijos taikomos tik tarpvalstybiniu lygiu. Bendrų efektyvių sprendimų nesugeba priimti ir Europos Sąjunga. Ar reikia dar geresnių sąlygų nacistinei Rusijos politikai vykdyti?
Bent iki šiol nereikia dėti jokių vilčių, kad, net Rusijos kariaunai Ukrainoje pralaimėjus, karo sukėlėjai atsidurs Tarptautiniame tribunole. Kas tokį tribunolą sudarys ir kas užtikrins jo veiklą, kas įgalins vykdyti jo nuosprendžius, jei tokie ir būtų priimti? Kur dingo NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, tik neseniai pranešęs, kad liks vadovauti Aljansui? Praėjus lygiai mėnesiui nuo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, NATO šalių lyderiai pratęsė jo įgaliojimus dar vieneriems metams. Kokie teiginiai nuskambėjo jo naujausiuose pasisakymuose, išskyrus nebent tai, kad „karas Ukrainoje gali užsitęsti ne vienerius metus, o NATO šalys ir toliau sieks daryti Rusijai ekonominį ir diplomatinį spaudimą“? Kalbama tik apie galimą Suomijos ir Švedijos prisijungimą prie šios gynybinės organizacijos, jungiančios 30 valstybių, dar šių metų gegužę. Suomijos pavyzdys šiuo atžvilgiu yra itin charakteringas: būtent Suomija buvo lygiai tokiu pat būdu užpulta, kaip dabar Ukraina. Ir užpuolimo motyvai buvo beveik analogiški. Tai kodėl šios valstybės prisijungimas taip uždelstas?
Pasigirdus visuomenės grupių pasiūlymams priimti Ukrainą į NATO, buvo išmestas neva svarbiausias koziris – jos kariuomenės atitiktis NATO standartams. Į tai labai tiesiai atkirto Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis, pasiūlydamas įvertinti kasdien rodomą jo vadovaujamos valstybės kariškių pasirengimo lygį. Kuri NATO valstybė dar turi tokią, krauju pažymėtą, patirtį?
Puikiai žinoma, kad tokie, kaip V. Putinas, vertina tik konkrečius veiksmus, o ne graudžius raginimus nutraukti žudynes. Toje imperijoje neskaičiuojama, kokius nuostolius jos kariauna daro užpultos valstybės teritorijoje, ir nesuvokiama, kad šiuos nuostolius teks atlyginti iš Rusijos biudžeto. Nėra nė menkiausio apgailestavimo dėl atvirai nacistinių ukrainiečių tautos ir valstybės įžeidinėjimų, nė menkiausios užuominos, kad šių beprotiškų išvedžiojimų planuojama atsisakyti? Tai kas iš tikrųjų organizuos tribunolą V. Putino šutvei? Gal Europos Sąjungos teismai? Kol kas žinoma tik tiek, kad Europos Komisijos pirmininkė įteikė Ukrainos Prezidentui stojimo į Europos Sąjungą klausimyną, kurį būtina užpildyti, nors į visus ten esančius klausimus pati Europos Sąjungos komisija turi atsakymus.
O dabar įvertinkime, kas įvyktų, jei Ukraina taptų NATO nare. Kaip gerai žinoma, jos teritorijoje įsigaliotų 5-asis kolektyvinės gynybos straipsnis. Koks beprotis ryžtųsi tęsti karą NATO teritorijoje? Taigi, ponai, ar tikrai norite sustabdyti Rusijos pradėtą karą, ar norite sustabdyti ukrainiečių tautos žudynes? Jeigu atsakymas – „taip“, kalbėkite su žudikais tik ta vienintele kalba, kurią jie supranta. Ir tik tada atsirastų viltis, kad ši beprotiška avantiūra bus sustabdyta, kad karas visam laikui dings iš bet kurių tarpvalstybinių konfliktų sprendimo priemonių.