„Sibiro Alma Mater“ – prieš keletą metų pasirodęs šešių tomų leidinys, tada likęs beveik nepastebėtas ne tik plačiojoje, bet ir akademinėje visuomenėje. Pirmasis tomas išleistas 2005 m., šeštasis – 2015 m.
Tačiau šių metų vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas Europoje – banditiškas Ukrainos užpuolimas privertė iš naujo atsiversti tada tik paskubomis apžvelgtą neeilinę tremties literatūros kūrinių seriją. Beveik aštuonis dešimtmečius Europa po Antrojo pasaulinio karo gyveno taikos sąlygomis. Lietuva jau daugiau kaip tris dešimtmečius nebematė buvusios stalininės (sovietinės) rusiškosios imperijos karinių dalinių savo žemėje. Nebevyko šiurpiausius XX amžiaus įvykius akiplėšiškai klastojantys „pergalės dienos“ minėjimai.
Tiesa, bet kuris akylesnis visuomenės narys negalėjo nepastebėti labai pavojingai besiformuojančių tendencijų – V. Putino bandymų priversti pasaulį pagal Rusijos modelį perrašyti ne tik Antrojo pasaulinio karo, bet ir viso XX amžiaus istoriją, įžūliai įtikinėti, kad ši istorija prasidėjo nuo vadinamosios Spalio revoliucijos 1917 metais. Negalėjo nepastebėti bandymų sudarkyti ką tik iš sovietinės imperijos ištrūkusių valstybių sienas, prijungiant prie Rusijos jų teritorijos dalis. Tai karinės avantiūros Moldovoje, Sakartvele, Ukrainoje.
Tačiau aptingę pasaulio didžiųjų valstybių lyderiai šių tendencijų vis nenorėjo pastebėti, patys užsiėmę bandymais pertvarkyti politinius procesus Afganistane, Sirijoje, Kuveite, Jemene, Libijoje ir kitose Artimųjų bei Vidurio Rytų valstybėse, sutramdyti ne tik ten besiformuojančias tarptautinio terorizmo tendencijas, bet ir skatindami dešimtis tūkstančių tų valstybių gyventojų rinktis ne sąmoningo savo valstybės gyventojo, o bastūno, neturinčio nei savo namų, nei savo kultūros paveldo likimą. Santykiai su vis labiau įžūlėjančiu Maskvos režimu buvo tvarkomi, vadovaujantis tik apsirūpinimo naftos ir dujų ištekliais bei didžiulius pelnus nešančios prekybos motyvais.
Tačiau ankstyvas 2022 m. vasario 24-osios rytas privertė su siaubu pabusti iš įsivaizduotos pastovios ramybės būsenos. Rusijos bombos pradėjo kristi ant Ukrainos gyventojų namų. Įniršusi, nors net ir pati nesusivokdama, kaip čia atsidūrė, Rusijos kariauna įsiveržė į Ukrainos žemę. Nors, atrodo, staigmenos neturėjo būti: pastaraisiais mėnesiais pasaulio žiniasklaida kasdien skelbė žvalgybos agentūrų pranešimus, kad nuo 2014-ųjų į Ukrainos žemę įsibrovusi ir jos teritorijos dalis (Krymą, Donecką, Luhanską) užgrobusi Rusijos kariuomenė prie Ukrainos sienų sutelkė per 140 tūkst. kareivių, gausybę tankų ir kitos puolimui parengtos ginkluotės, vis tiek buvo viltis, kad nuo plačios karinės avantiūros Rusija susilaikys. Per praėjusius aštuonerius Rusijos karinių provokacijų prieš Ukrainą metus tame regione žuvo per 14 tūkst. žmonių. Bet aptingęs pasaulis to nenorėjo pastebėti.
Kai žlugo Rusijos kariaunos suplanuotas „žaibo“ scenarijus užimti Ukrainą per kelias dienas, kai grobikų pasiųstų kareivių karstai šimtais ėmė plaukti į Rusiją, išryškėjo tikrasis šios imperijos planas – „Nuo Vladivostoko iki Lisabonos“. Visas siaubingos avantiūros siekis – išžudyti kuo daugiau gyventojų, kurių dauguma niekuo nesusijusi su karo veiksmais. Visa tai turėjo išblaivinti vadinamuosius „Vakarų“ lyderius. Tačiau paaiškėjo, kad jų paprasčiausiai nėra. Kai Vokietijos prezidentas atvirai pripažino, kad į Rytų Europos valstybių perspėjimus reikėjo žiūrėti rimtai, o ne kaip į seniai praėjusio karo sukeltas emocijas, tapo aišku, kad tikro prabudimo ir tikrosios grėsmės įvertinimo dar teks ilgai laukti.
Neduok Dieve, jei tas prabudimas įvyks tik tada, kai karo veiksmai persikels į NATO teritoriją. Dabar viskas apsiriboja tik desperatiškais bandymais išvengti tiesioginio konflikto su karo nusikaltėlių valdoma milžiniška valstybe, vis dar tikintis, kad Ukraina viena pati sustabdys Rusijos pradėtą karinę avantiūrą. Tada gyventojų aukas jau reikės skaičiuoti milijonais, nuostolius – milijardais, o ilgalaikių pasekmių išvis nebus įmanoma įvertinti. Su siaubu aiškėja, kad visos galimybės sugrąžinti taiką tarptautinėmis diplomatinėmis priemonėmis net nebus naudojamos, viską paliekant tik mūšio laukui. Nuo Antrojo pasaulinio karo taip ir nesukurta jokia tarptautinė struktūra, kuri įgalintų tuoj pat nutraukti žudynes ir bet kuriuos konfliktus spręsti derybomis. Pasirodo, kad jėgų, kurios sustabdytų žmogžudį, nėra net ryžto panaudoti. Būtina suvokti, kad joks karas nesukurs tikros ilgalaikės taikos ir ramybės.
Atsinaujinusio karo akivaizdoje Rytų Europos patirtis – deportacijos ir mirties stovyklos, dešimtmečius trukusi okupacija, iškreipti visuomenės valdymo metodai, kasdienis politinis melas tapo šių dienų aktualija. Tiek Vakarų valstybių visuomenei, tiek ir dabartinei Rytų Europos šalių visuomenei, jau nebeprisimenančiai nei karo, nei deportacijų, 1940–1955 metų kronika yra vienintelė priemonė, dar galinti paskatinti susimąstyti, kas laukia pasaulio jau dabar, jei žmogžudys neatsidurs Tarptautiniame tribunole, nuo kurio jokia jo turima karinė galia nebeapsaugotų. Priešingu atveju jis žudys toliau ir sparčiau, su pasimėgavimu, visada surasdamas priemonių žudynėms ne tik pateisinti, bet ir išaukštinti.
Dr. Jonas Jasaitis