Nacionalinis švietimo susitarimas, kurį pasirašė parlamentinės partijos, siekė pusiausvyros visose švietimo dėmenyse: ir ikimokykliniame, ir įtraukiamajame, ir bendrajame, ir profesiniame ugdyme, aukštajame moksle bei moksle apskritai.
Tikėta, kad šis susitarimas bus ta kelrodė žvaigždė, kurios partijos laikysis kelerius ateinančius metus. Sutarėme, kad neįtrauksime tų klausimų, dėl kurių negalėsime susitarti.
Susitarimas buvo pasirašytas ir, praėjus laikui, kad ir palyginti neilgam, mes galime pasakyti sau, ko pasiekėme. Iš tiesų yra ką gero pasakyti apie Švietimo susitarimą: padidėjo visų pedagogų, mokyklų vadovų atlyginimai, bendromis pastangomis geriau finansuojamas bendrasis ir profesinis ugdymas, koleginės ir universitetinės studijos bei mokslas. Tai gerai, tačiau Vyriausybės parengta vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų“ programa reikalauja atskiro dėmesio ir tai, kaip mes ją vertiname, norėtųsi trumpai pristatyti Lietuvos visuomenei.
1. Ar tikslas pateisina priemones?
Efektingai pristatyta su didžiule gerėjančios ugdymo kokybės viltimi startavo „Tūkstantmečio mokyklų” programa. Užgimusi kaip TS-LKD rinkiminė idėja, ji kūną įgavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrei 2022 m. sausio 31 d. pasirašius įsakymą „Dėl „Tūkstantmečio mokyklų” programos patvirtinimo” Nr. V-137.
Kaip skelbiama viešai, „Tūkstantmečio mokyklų” (toliau – TM) programos tikslas – iki 2030 m. nuosekliai atnaujinti visas Lietuvos mokyklas, kad jos taptų atviros vaikų įvairovei ir jų poreikiams, kad visi vaikai turėtų lygiavertes sąlygas mokytis, o kiekvienoje savivaldybėje sukurti integralias, optimalias ir kokybiškas ugdymo(si) sąlygas mokinių pasiekimų atotrūkiams mažinti. Įgyvendinant tokį kilnų tikslą, kiekvienoje savivaldybėje bus skatinami pokyčiai, nukreipti į veikiančių mokyklų stiprinimą ir mokinių pasiekimų gerinimą jose.
Nors iš esmės bus stiprinamos tik atrinktos, dažniausiai jau ir taip stiprios mokyklos. Bus diegiamos mokyklose socialinės inovacijos, padedančios įveikti arba sumažinti socialinių nepalankių veiksnių įtaką mokiniams, jų šeimoms, vietos bendruomenei. Mokytojai bus įgalinti bendradarbiauti taikant įtraukties principus, kurti ugdymo(si) metodų įvairovę ir kuo anksčiau atpažinti individualius ugdymo(si) poreikius bei pagal kiekvieno galias ugdyti įvairių ugdymosi poreikių turinčius mokinius.
Taip pat bus diegiamas tinklaveika grįstas ugdymo organizavimas, atveriant galimybes kitų mokyklų mokiniams ir mokytojams naudotis materialiaisiais, intelektiniais ir žmogiškaisiais ištekliais, modernizuojama mokyklų infrastruktūra. Programos I etapo veikloms įgyvendinti planuojama skirti iki 210 mln. eurų Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų, kurios bus investuojamos pirmiausia į infrastruktūrą, įrangos ir mokymo priemonių įsigijimą, vadovų ir pedagogų lyderystės, įtraukiojo ugdymo, kultūrinio ir STEAM ugdymo kompetencijų stiprinimą ir į su šiomis veiklos sritimis susijusius ugdymo užsiėmimus, taip pat bus perkami mokykliniai autobusai. Iš pirmo žvilgsnio tikslas yra geras. Bet ar šį tikslą pasiekti įgalins pasirinktos priemonės?
Viena iš tokių priemonių – neseniai patvirtinta Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių (toliau – Taisyklės) nauja redakcija. Paprastai tariant, Taisyklės sugriežtintos taip, kad ateityje mažų mokyklų, ypač teikiančių vidurinį išsilavinimą, gali ir nebelikti. Ir nors įvairiose diskusijose Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai bandė neigti tiesiogines sąsajas tarp TM programos ir Taisyklių, Taisyklės yra vienas iš TM programoje įrašytų dokumentų, kuriais vadovaujantis programa ir buvo parengta.
Visas centrinės valdžios dėmesys dabar bus sutelktas į atrinktas ir reorganizuojamų ar likviduojamų mažų mokyklų mokinių sąskaita stambinamas ir tūkstantinėmis daromas TM. Neatsižvelgiant į kiekvienos atskiros savivaldybės specifiką, visoms vienodai „nuleisti“ griežti imperatyvūs reikalavimai lems tai, kad nebeliks iki 60 mokinių turinčių kaimų ir mažų miestelių mokyklų, neliks jungtinių klasių, dėl reikalavimo turėti ne mažiau kaip dvi III gimnazijos klases ne mažiau nei po 21 mokinį grėsmė iškils miestelių ir kai kurių savivaldybių centrų gimnazijoms, nebeliks „ilgųjų” gimnazijų, mokyklų, plėtojančių savitos pedagoginės sistemos elementus, kelias iki artimiausios mokyklos pailgės net iki 30 ir daugiau kilometrų.
Kita priemonė yra susijusi su atrankos į TM programą reikalavimais. Savivaldybėje – ne mažiau kaip 1 000 mokinių. Šis diskriminacinis reikalavimas apriboja atskirų savivaldybių teises vienodomis sąlygomis dalyvauti atrankoje ir gauti finansavimą savo teritorijoje esančioms mokykloms stiprinti.
2. Ar tikrai pagerės ugdymo kokybė ir mokinių ugdymosi pasiekimai?
TM programa siekiama sukurti ugdymo ir ugdymosi sąlygas, kurios padės sumažinti mokinių pasiekimų atotrūkius. Natūraliai norėtume programos rengėjų paklausti, ar yra kokie nors edukologijos mokslu grįsti duomenys, kokios tos sąlygos turėtų būti sukurtos. Ar programos metodologija remiasi tik jos rengėjų įžvalgomis ir įsivaizdavimais kasdienės sąmonės lygmeniu?
Išlaikyti mokyklas regionuose tampa ekonomiškai neefektyvu, todėl tai jau ne pirmas mėginimas, pasitelkiant išteklių koncentravimą į dideles mokyklas, uždarant ar prie didžiųjų prijungiant (iš esmės tai ir yra uždarymas) mažesnes mokyklas, veidmainiškai teigti, kad viskas yra daroma dėl ugdymo kokybės ir mokinių pasiekimų gerėjimo. Nors niekas turbūt negalėtų pateikti edukologijos moksliniais tyrimais grįstų įrodymų, kad tik didelėje mokykloje su kuo didesniu mokinių skaičiumi yra stebima aukštesnė ugdymo kokybė bei geresni mokinių pasiekimai.
Jei tokie įrodymai egzistuotų, jie jau seniai būtų pateikti įvairių tinklo pertvarkų motyvacinėse dalyse, taip pat ir TM programos pagrindime. Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad mokyklų stambinimas, jų vertimas tūkstantiniais fabrikais bei mažesnių gimnazijų regionuose likvidavimas sukurs geresnę ugdymo kokybę ir lems aukštesnius mokinių pasiekimus. Lietuvos švietimo istorijoje jau būta nemažai mokyklų tinklo optimizavimų, tačiau mokinių pasiekimais esame nepatenkinti iki šiol.
Neįrodyta, kad mažesnėse mokyklose yra prastesnė mokymo kokybė. Kad yra antraip, mums rodo ir duomenys apie šimtu balų valstybinius egzaminus išlaikiusius abiturientus iš rajonų ir mažų miestelių, ne tik iš didelių, bet ir iš mažų mokyklų. Ar tikrai materialinės mokyklų bazės gerinimas ir įrenginėjimas yra jau išbandyto nuotolinio mokymo laikais vienintelis ir vos ne vienas iš lemiamų veiksnių, siekiant ugdymo kokybės?
Iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Bendrosios ir bibliografinės informacijos skyriaus atliktos analizės (toliau tekste minint Estijos pavyzdį – duomenys iš šio šaltinio) matome, kad, pavyzdžiui, itin aukštų rezultatų švietime pasiekusios Estijos švietimo sistema buvo nuosekliai kuriama daugybę metų, stiprinant mokyklos poziciją ir per švietimą kuriant tautinę tapatybę. Viena iš šios šalies sėkmės paslapčių – investicijos į mokymo skaitmeninimą, technologijų taikymas visame mokymo procese, taip pat ir mokytojų kompetencijų tobulinime.
Tai rodo, kad ne mažų mokyklų uždarymas ir mokinių fizinis vežiojimas, gaištant kelyje po 2–3 valandas, į fizinėmis laboratorijomis aprūpintus ir gražiais baldais apstatytus didžiulius mokyklų pastatus lems geresnius mokinių ugdymosi pasiekimus. Sekant Estijos pavyzdžiu, mums tikrai nereikia uždarinėti mažų mokyklų. Užtektų, kad jos tiesiog turėtų prieigą prie mokymuisi reikalingų skaitmeninių išteklių ir gerą interneto ryšį. Kita Estijos sėkmės paslaptis – nuosekli ir suderinta švietimo sistema prasideda nuo ankstyvojo ugdymo.
Turėdami teisę pagal įstatymą gauti vietą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje nuo 18 mėnesių, beveik visi vaikai Estijoje lanko darželį. Tai padeda tinkamai pasiruošti mokyklai, didinama vaiko socializacija, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, sumažinami skirtumai, kuriuos lemia socialinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka. O ar ne nuo to turėtų pradėti ir Lietuva, siekdama geresnės ugdymo kokybės ir aukštų būsimų mokinių pasiekimų?
Akad. Eugenijus Jovaiša
(Tęsinys – kitame numeryje)