Įvadinis žodis Eugenijos Šimkūnaitės bibliografijai
Žolininkė, vaistininkė, kraštotyrininkė, liaudies medicinos žinovė, daktarė, žiniuonė… Tokiais ir kitokiais epitetais apibūdinama habilituota gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920 03 11 – 1996 01 27) – žymiausia visų laikų tauragniškė, geriausiai pažinojusi Lietuvos vaistinius augalus, kurių ieškodama išvaikščiojo visą šalį. Gimė Eugenija, tiesa, toli nuo Tauragnų, Krasnodaro krašte, Rusijoje. Šioje šalyje jos tėvas Pranas išsimokslino, tapo vaistininku, vedė medicinos seserį Olgą, susilaukė dukrelės ir, progai pasitaikius, su šeima 1922 m. grįžo į gimtinę. Tėvas Tauragnuose įkūrė vaistinę, o mažoji Eugenija tapo jo pagalbininke – sukosi tarp vaistažolių, įdėmiai klausėsi vaistinės lankytojų šnekų, pasakojimų, istorijų ir viską dėjosi į galvą.
Baigusi Utenos gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo studijuoti farmacijos. Per karą ir po jo dirbo įvairius darbus, tačiau ją kaip magnetas traukė mokslininko kelias. Jį pasirinkusi, Eugenija atsidėjo Lietuvos vaistinių augalų ir jų išteklių tyrimui. Šia nuo vaikystės pamėgta tema 1948 m. parašė tuometinę kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Lietuvių liaudies medicinos vaistingieji augalai“, kurioje aprašė liaudies medicinos tradicijas, gydymo tikslams vartojamus augalus, slogiais vokiečių okupacijos metais darytus eksperimentus, kaip vaistažolės veikia žiurkes, peles, triušius ir kačiukus.
Deja, disertaciją ginti nebuvo leista. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas tik jos mašinraštis. Neseniai E. Šimkūnaitės archyve rasta tos disertacijos rankraščio recenzija, parašyta 1948 m. gruodžio 28 d., atskleidžia neleidimo priežastį. Pagyręs disertantės kompetenciją tiriamojoje srityje ir gerą kalbą, „juodasis“ recenzentas kerta „žemiau juostos“: „Darbas neatitinkąs Aukštojo mokslo ministerijos reikalavimų, t. y. parašytas neaktualia tarybiniam liaudies ūkiui ir mokslui tema, nepersunktas „bolševikiniu partiškumu“.
Akivaizdu, kad disertacijos gynimui kelią užkirto autorės apolitiškumas. Tačiau E. Šimkūnaitės tai nepalaužė, greičiau užgrūdino. Būdama išdidi ir tvirta, ji ne šoko „sovietinti“ darbą, kitaip sakant, tuščiai ir niekingai leisti laiką, o ėmėsi naujos temos ir, dirbdama Kauno botanikos sode bei nuo 1950 m. – Mokslų akademijos Biologijos institute, per keletą metų parašė naują disertaciją apie valerijonų kultivavimą Lietuvoje (pavadinime, suprantama, – LTSR) ir 1952 m. sėkmingai ją apgynė.
Tapusi oficialiai „apiforminta“ mokslininke, E. Šimkūnaitė pasirinko prasmingą ir jai patinkantį gyvenimo kelią: rašė mokslo straipsnius apie Lietuvos vaistinguosius augalus ir jų išteklius, dalyvavo konferencijose, pasitarimuose, ekspedicijose ir pamažu įsitraukė į mokslo populiarinimą (dabar sakytume – sklaidą) bei visuomenės švietimą plačiąja vaistažolininkystės prasme, įvairių ligų gydymo ir kitais klausimais.
Kiekvienais metais respublikinėje ir rajonų spaudoje gausėjo jos straipsnių: žurnaluose „Mūsų sodai“, „Mūsų girios“, „Mūsų gamta“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Tarybinė moteris“ ir kt., laikraščiuose „Vakarinės naujienos“, „Valstiečių laikraštis“ ir kt., kalendoriuose, įvairiose atmenose, bukletuose, žinynuose. Vienas kitas straipsnis išspausdintas ir rusiškoje bei lenkiškoje spaudoje. E. Šimkūnaitė raštu ir įvairiuose renginiuose žodžiu noriai ir kantriai mokė žmones, kaip ir kada rinkti, ruošti bei saugoti ir tausoti vaistažoles, kokias ligas jomis gydyti; aiškino augalų ir atskirų jų dalių, pavyzdžiui, medžių lapų, žievės, pumpurų ir pan., gydomąsias ir stiprinamąsias savybes. Kraštotyros leidiniuose ir spaudoje pasirodė jos straipsnių apie liaudies mediciną, apie archeologų rastas sėklas ir vaismedžių kauliukus. „Prasikiša“ ir E. Šimkūnaitės meilė tautosakai, mitologijai, gimtajam Tauragnų kraštui, išaugusi į savitą kūrybą. Tačiau lygia greta „varomi“ moksliniai tyrimai, subrandinę didelės apimties habilitacinį darbą „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“ (tuomet vadintą daktaro disertacija), parašytą 1969 m. (94), bet apgintą po dvejų metų. Kažkodėl buvo būtini net du autoreferatai rusų kalba – prieš gynimą (116) ir išplėstinis po jo (181).
Parašiusi tris, o apgynusi dvi disertacijas ir pagal formaliąją to meto tvarką tapusi brandžia mokslininke, E. Šimkūnaitė visa siela paniro į šviečiamąją veiklą, turbūt geriausiai atliepusią jos asmenybę. Antai iki habilitacijos per 1948–1969 m. ji paskelbė per 80 populiarių publikacijų, tuo tarpu nuo 1970 iki 1996 m. imtinai – per šiek tiek ilgesnį laiką – išspausdinta per 600 šviečiamųjų straipsnių visuomenei, kai kuriais metais net po keletą dešimčių mokslinių, įskaitant ir konferencijų bei farmacininkų suvažiavimų tezes ar medžiagą. Tarp populiarių publikacijų, kaip ir anksčiau, vyravo vaistažolių tema. Tačiau padaugėjo susijusių su liaudies medicina, tautosaka ir mitologija, su gimtuoju kraštu ir jo tradicijomis. Gausu įvairių praktinių patarimų – kaip išvaikyti graužikus, tarakonus, kaip gaminti trauktines, mankštinti pavargusias akis, kaip reikia gyventi, maitintis savo žemės vaisiais, uogomis, nekvailioti su visokiomis dietomis (daugybė straipsnelių), ką daryti su strazdanomis ir t. t. Atsirado ir naujų temų, pavyzdžiui, daug rašė apie tradicines šventes, papročius, kūrė lietuviškus horoskopus – žuvų, žvėrių, augalų. Jai, puikiai mokėjusiai tauragniškių šnektą, rūpėjo tarmių išsaugojimas, domino net žodžių kilmė. E. Šimkūnaitė ne tik neieškojo žodžių kišenėje, bet ir pati juos kūrė, valdė auditoriją, klausytojus sugebėdavo įtikinti net ir tokiais dalykais, kurių tikrovėje nebuvo. Įgimtas Eugenijos kūrybiškumas, ko gero, ištirpdė ribas tarp tikrovės ir fantazijos. Būdama nuolatinė operos ir baleto spektaklių žiūrovė, bičiuliavosi su ne vienu garsiu dainininku, spaudoje dalijosi įspūdžiais apie žymiuosius solistus – Eleną Čiudakovą, Antaną Kučingį, baleto artistą Bronių Kelbauską. Pomėgis rašyti, pasakoti, kurti ją lydėjo visą gyvenimą.
Tiek daug prirašius straipsnių straipsnelių, vienąkart turėjo kilti noras paleisti į gyvenimą ir knygų. Pirmoji knyga dėl įvairių aplinkybių pasaulį išvydo tik 1991 m., ir tai yra… pasakos. Žinant E. Šimkūnaitės gebėjimą pasakoti istorijas, fantazuoti, polinkis praturtinti pasakų lobyną nė kiek nestebina. Pasirinko pasakas apie medžius. „Ši sritis man – žinomiausia, kol kas liaudies medicinos folkloras daugiausia nuskriaustas, be to, mažiesiems medžiai ryškiau įsimena negu smulkios žuvytės“, – prisipažįsta knygelės „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ pratarmėje. Rašydama E. Šimkūnaitė vadovavosi pasakoms būdingais siužetais, stiliumi, nevengė tiesioginės kalbos, gyvų posakių, tauragniškiams būdingų žodžių. Pasakose apie medelių kalbą, klevą yra ir eiliuotų posmų, kuriuos galima išdainuoti. Pagrindiniai pasakų veikėjai, suprantama, – medžiai, medeliai, krūmai, visaverčiai gyvojo pasaulio dalyviai. Kiekvienas kuo nors ypatingas, turintis galių palengvinti įvairias žmonių ir gyvūnų bėdas, nuo jų pasergėti, tik reikia žinoti, kaip tomis galiomis pasinaudoti. Pasakų užsklandose rasime ir praktinių žinių apie gydomąsias medžių savybes, aptartas ne viename straipsnyje spaudoje. Šie patarimai, savaime aišku, skiriami ne mažiesiems skaitytojams, o suaugusiems dėdėms ir tetoms. Ir pasakų stiliaus, gyvos kalbos čia nėra, – surašyta paprastai, tarsi kokie receptai. Šilumos knygelei suteikia dailininkės Ilonos Norkūnaitės iliustracijos.
Kurdama istorijas apie medžius ir medelius, E. Šimkūnaitė siekė diegti jaunimui ir suaugusiesiems iš protėvių paveldėtą supratimą, kad žmogus ir gamta sudaro vienovę tarsi dvi neatskiriamos gyvojo pasaulio dalys. Gamtoje reikia elgtis kaip namuose, gamtą puoselėti kaip savo kūną ir dvasią. „Nerauk, neskink, neplėšk, žmogau, esi tos pačios gamtos dalis“, – šiais ir panašiais žodžiais E. Šimkūnaitė visą sąmoningą gyvenimą ugdė mūsų ekologinę savimonę.
Po pasakų apie medelius – pamečiui trys knygelės: „Gyvačių karalystė“ (išleista kaip žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ priedas), „Pipirų žemė“ (išleido farmacininkai) ir „Ką žino tik ragana, arba Gyvenimas be tablečių“) (išleido „Ūkininko patarėjas“). Pirmojoje rasime įdomiausių žinių ir istorijų apie gyvates bei žalčius, kitose – patarimų, kaip ir kuo maitintis sveikai, gydytis nuo įvairių ligų, kada ir kokias vaistažoles rinkti, pasisodinti.
Akad. Bonifacas Stundžia
(Pabaiga – kitame numeryje)