(1923–2022)
Ankstyvą šio pavasario rytą pasiekė liūdna žinia, kad, eidama 99-uosius metus, mus paliko mokslininkė, kraštotyrininkė, aktyvi visuomenininkė Apolonija Zimkuvienė, gyvenusi ir dirbusi Akademijoje (Kėdainių r.), tuometiniame Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute, Agrotechnikos skyriuje (dabar – LAMMC Žemdirbystės institutas). Tai – neeilinė asmenybė, žavėjusi argumentuota gražia, ramia kalba, darbštumu, išradingumu ir atkaklumu, siekiant tikslo ir mokslinės tiesos. Nesiblaškanti, turėjusi autoritetą tarp mokslininkų ir kitų darbuotojų. Grakštus aristokratiškumas ir taurumas – išskirtiniai šios moters bruožai.
Apolonija Petrauskaitė-Zimkuvienė gimė 1923 m. rugpjūčio 14 d. tuometės Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Juškonių kaime (dabar – Jonavos rajono Žeimių seniūnijoje). Mokėsi Juškonių pradžios mokykloje, Šėtos gimnazijoje ir Kėdainių gimnazijoje, o 1941–1943 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultete. Uždarius universitetą, vienerius metus mokytojavo Pašėtės pradžios mokykloje. 1944 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, kurį baigė 1948 m.
Darbinė veikla prasidėjo dėstymu Antalieptės žemės ūkio mokykloje (1948–1951). Vėliau dirbo agronome planuotoja Kupiškyje ir Skapiškyje (1951–1957). 1957 m. pradėjo dirbti Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institute dirvožemio fizikos srityje. 1966 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato (1993 m. žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis nostrifikuotas į daktaro) disertaciją „Priemolio dirvų optimalus tankumas ir jį sąlygojantys veiksniai“.
1960–1988 m. dr. A. Zimkuvienė parašė 15 mokslinių ataskaitų, paskelbė 56 mokslinius straipsnius apie optimalų dirvožemio tankumą ir kitas jo fizikines savybes. Paskelbė ir kitokio pobūdžio straipsnių – daugiausia kraštotyros tema. 1989 m. išleido knygą „Dirvų suslėgimas ir derlius“ (sudarytoja ir bendraautorė), o 1997 m. – studiją „Žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje iki 1945 metų“. Joje aprašoma žemės ūkio mokslo plėtra Vilniaus universitete, Baisogalos bandymo stotyje (1910–1914), įsteigtoje dvarininko V. Komaro iniciatyva jo paties žemėse, Kauno gubernijos P. Stolypino vidurinėje žemės ūkio mokykloje (1911–1914), žemės ūkio draugijų veikla (1914), o išsamiausiai – Dotnuvos bandymų lauke (1923–1927), Dotnuvos ir kitose bandymų stotyse (1927–1945) vykdyti bandymai.
Dr. A. Zimkuvienė labai daug dirbo kraštotyroje. Ji įkūrė Lietuvos žemdirbystės instituto muziejų, parengė keletą ekspozicijų: apie profesorių Stasį Nacevičių, jo 100-osioms gimimo metinėms paminėti (1981); apie Dotnuvos žemės ūkio technikumą 1919–1927 (1982); 1989 m. – apie Dotnuvos bandymų stotį bei Lietuvos žemės ūkio tyrimo įstaigų veiklą 1927–1945 m. Atskiros parodos surengtos profesorių Fabijono Kemėšio, Vinco Vilkaičio ir Juozo Tonkūno jubiliejiniams minėjimams. 1991 m. parengta paroda apie Akademijos sodybos darbuotojus, okupacijos metais tapusius tremtiniais. Pati kaupė istorinę medžiagą, aplankė gyventojus ir rinko jų prisiminimus, nuotraukas ir kitą istorinę medžiagą. A. Zimkuvienė dalyvavo profesoriaus Petro Vasinausko organizuotose Arklio muziejaus ekspedicijose. Renkant arklinius padargus, mašinas ir senus buities daiktus, buvo apvažiuota beveik visa Lietuva. 1989 m., minint Žemės ūkio akademijos 65 metų sukaktį, parengta ekspozicija apie Žemės ūkio akademijos veiklą Dotnuvos dvare 1924–1947 m.
Sąjūdžio pradžioje A. Zimkuvienė organizavo per sovietmetį Akademijos sodyboje sugriautų paminklų atstatymą (Klaipėdos vadavimo ir grafo H. B. Kreico paminklų), aktyviai rėmė jų atstatymo idėjas. Buvo viena iš Mantviliškyje pastatyto paminklo 1863 m. sukilėliams atminti ir Akademijoje pastatyto Nepriklausomybės kryžiaus iniciatorių. Surinko per 1 500 eksponatų, saugomų Akademijos Žemdirbystės instituto muziejuje. Dalyvavo kuriant Lietuvos TV laidų ciklo apie Lietuvos miestelius dalis – apie Dotnuvą ir Akademiją. 2004 m. išleido didelės apimties knygą apie savo gimtąjį kaimą „Juškonių kaimas XX amžiaus pirmoje pusėje“.
Kukli, be galo darbšti mokslininkė A. Zimkuvienė buvo ir atsidavusi mama savo trims vaikams, puiki močiutė savo vaikaičiams ir provaikaičiams. Mėgo dainas, poeziją – V. Mačernį, J. Aistį ir R. M. Rilkę. Svajojo, kad kada nors bus atstatyta sugriauta Akademijos Šv. Povilo bažnyčia: „Gal, duokdie, užaugs anūkai ar proanūkiai tų, kurie tą bažnyčią sugriovė, ir jie už savo senelių kaltes pastatys naują – didesnę, gražesnę, kaip simbolį tikrojo mūsų atgimimo.“ Gal taip ir bus, tikėkimės. Mokslininkės ir kraštotyrininkės Apolonijos Zimkuvienės žvaigždė nuo šiol šviečia Išėjusiųjų žvaigždyne, rodydama kelią tęsiantiems jos darbus, kviečianti jaunuomenę domėtis savo krašto praeitimi, mokslu, kultūra ir atsidavusiai dirbti Lietuvai. Prisiminimais apie velionę su „Mokslo Lietuvos“ skaitytojais pasidalino
dr. Ina Stuogė-Jansson