1925 05 21 – 2022 05 29
Vilniuje gegužės 29 d., eidamas 98-uosius metus, mirė tremtinys, docentas daktaras, politinis ir visuomenės veikėjas Algimantas Valentinas Indriūnas.
A. V. Indriūnas gimė 1925 m. gegužės 21 d. Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Duokiškio kaime. Mokėsi Kamajėlių ir Kamajų pradžios mokyklose, o 1936–1941 m. – Zarasų ir Rokiškio gimnazijose. 1947 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį 1952 m. baigė, įgydamas inžinieriaus elektromechaniko specialybę. 1981 m. Maskvos universitete apgynė socialinių sistemų valdymo specialybės socialinių mokslų kandidato disertaciją.
Tačiau jo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. „Nedaug rasime giminių Lietuvoje, kurių net šešios kartos būtų buvusios tremtiniai. Mano proseneliai ir seneliai iš motinos pusės Rusijos caro valdžios buvo ištremti į Pavolgį po 1863 metų sukilimo. Tėvai ir mes, vaikai, 1941 metų birželį, prieš pat karą su Vokietija, sovietų valdžios buvome ištremti iš pradžių į Altajaus kraštą, o po metų – į Šiaurę, prie Laptevų jūros. Ten, Jakutijoje, gimė mano sesers Vidos sūnus – šeštos mūsų šeimos tremtinių kartos atstovas“, – sakė A. V. Indriūnas.
A. V. Indriūno ilgą, beveik šimtmetį trukusį gyvenimo kelią galima apibendrinti taip: mokinys, medkirtys, malkų vežėjas, kino mechanikas, mokyklos direktorius, žurnalo vyriausiasis redaktorius, susivienijimo direktoriaus pavaduotojas, instituto dėstytojas, katedros vedėjas, fakulteto dekanas, Seimo narys…
„1941 m. birželio 14 dienos ankstų rytą mus pažadino stiprus beldimas į duris, – prisiminė A. V. Indriūnas. – Tėvą suėmė atskirai. Į gyvulinį vagoną patekome keturiese: mama, sesuo Vida, brolis Vytautas ir aš. Rokiškio geležinkelio stotyje, būdami uždaryti vagone, matėme tėvą, kai iš jų geležimi kaustyto vagono keletą vyrų vedė sargybiniai, ginkluoti šautuvais, bet pasikalbėti su juo neleido. Po to mūsų laukė trijų savaičių kankinanti kelionė „kiaulių“ vagone. Beje, birželio 22 dieną, privažiavę Velykije Luki geležinkelio stotį, pamatėme raudonus lozungus, skelbiančius, kad prasidėjo karas… Privažiavus Barnaulą, iš „kiaulių“ vagono mus perkėlė į krovininę baržą, plaukėme Obės upe iki mažo Raskazichos kaimelio.“
Altajaus krašte iš pradžių jis dirbo medkirčiu, taigoje vertė medžius. Vėliau šešiolikmetį paauglį paskyrė vežiku. Teko su arkliu vežti malkas iš miško kirtavietės iki prieplaukos prie Obės upės. Po metų Indriūnų šeimą ištrėmė dar toliau nuo Lietuvos – į Jakutiją. A. V. Indriūnas 1944 m. Kazačėje baigė vidurinę mokyklą ir pradėjo dirbti kino mechaniku. „Gavau begarsę kino aparatūrą. Tai ranka sukamas projektorius, kurio kadrą apšviesdavo maža elektros lemputė. Energiją tiekė ranka sukamas nuolatinės srovės generatorius. Aš ranka sukdavau kino projektorių, o generatoriui sukti į patalpą be bilietų įleisdavau kelis paauglius. Kartais per dieną tekdavo demonstruoti net tris kino filmus, taigi tekdavo sukti projektorių beveik 6 valandas, – prisimena A. V. Indriūnas. – Teko šešiais šiaurės elniais kinkytomis trejomis nartomis (jakutiškomis rogėmis) ar šešiolikos šunų kinkiniu su vedliu jakutu keliauti per retai išsibarsčiusias jakutų gyvenvietes, tarp kurių buvo 100–200 kilometrų atstumas, o tolimiausia gyvenvietė – net už 450 km.“
Gyvendamas Jakutijoje, Algimantas labai ilgėjosi Lietuvos. 1946 m. jis nelegaliai sugrįžo į Lietuvą, Kaune gyveno su suklastota autobiografija. Apie tai Vilniuje 2005 m. išleido knygą „Nelegalios karjeros metai: gyvenimo pamokos“. Kaune iš pradžių taip pat pradėjo dirbti kino mechaniku, nuslėpęs, kad šeima buvo represuota. Dar mokydamasis pradėjo dėstyti Kauno kino mechanikų mokykloje, o 1950–1958 m. dirbo šios mokyklos direktoriumi. 1958 m. tapo Kauno 2-osios technikos mokyklos direktoriumi.
1959 m. buvo pakviestas į besikuriančio žurnalo „Mokslas ir technika“ redakciją. Iš pradžių dirbo vyriausiojo redaktoriaus M. Martynaičio pavaduotoju, o nuo 1961 m. – žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi. Tačiau 1973 m. iš šių pareigų buvo atleistas už savo (kaip tremtinio) ir tėvo (kaip politinio kalinio) praeities slėpimą.
Vėliau dirbo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika“ direktoriaus pavaduotoju, rūpinosi miestų ir rajonų periodine spauda, redakcijų leidybiniais reikalais, žurnalistų darbo sąlygomis. 1975–1992 m. dėstė Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų tobulinimosi institute (LŪSTI), vėliau – Lietuvos vadybos akademijoje. Buvo katedros vedėju, fakulteto dekanu, docentu.
2000–2004 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, dirbo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, buvo Konstitucijos pataisoms rengti komisijos nariu, vadovavo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijai.
A. V. Indriūnas daug rašė, stebino savo kūrybiškumu. Išleido knygas „Vadovavimo technika“ (1971), „Socialliberalizmo pradžiamokslis“ (2006), „Socialinis liberalizmas ir kitos politinės ideologijos“ (su J. G. Siauruku, 2006), „Viešosios vadybos strategija Lietuvoje“ (su A. Makštučiu, 2008), „Laisva ar nelaisva: studija apie laisvąją rinką“ (2011), „Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus“ (2012), „Atsakingos demokratijos valstybė“ (2014), „Atsakingos demokratijos valstybės kūrimas“ (2016), „Iki globalinės katastrofos liko tik dvylika metų“ (2019). Paskutinę knygą išleido, būdamas 96 metų. A. V. Indriūno mokslinių interesų ratas buvo platus: nuo vadovavimo, socialliberalizmo iki laisvosios rinkos, politikų elgesio per rinkimus ir tikrųjų demokratijos vertybių. 2004 m. apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
Lietuvos mokslininkų bendruomenė neteko gabaus visuomenės kaitos tendencijų tyrėjo, įžvalgaus politologo, aktyvaus jos nario. Nekrologo autorius – Vytautas Žeimantas