Trečiasis pasaulinis karas tęsiasi jau tris mėnesius ir tikros siaubingų nusikaltimų žmoniškumui pabaigos dar nesimato. Nėra jokios garantijos, kad taikių gyvenamųjų vietovių ir visos jų infrastruktūros naikinimas bei masinės žmonių žudynės, vykdomos Europoje, neišsiplės į kitus regionus ir net žemynus. Dar niekada iki šiol pasaulio istorijoje nebuvo tokio atvejo, kad kažkuri valstybė atvirai skelbtų norinti sunaikinti visą tautą ir ištrinti iš pasaulio žemėlapio gana didelę valstybę, turinčią tūkstantmetę istoriją. Šį kartą sakoma taip atvirai, kaip net hitlerininkai nedrįso: „Nėra tokios ukrainiečių tautos ir negali būti tokios valstybės, kaip Ukraina…“ Dar baisiau, kad šie žudikai kiekvieną, nepritariantį jų beprotiškiems planams, apšauktų fašistais, kad įžūli agresija būtų vadinama „denacifikavimu“, t. y. to skelbiamo „fašizmo“ naikinimu. Bet ir to maža: atvirai skelbiamas siekis išplėsti savo valdomą teritoriją „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“.
Visa ligšiolinė istoriografija rodo, kad nacistinių blokų vadovai, sėkmės atveju, nė neketino sustoti ties kažkuria geografine riba. Kaip tokiais atvejais jau būdavo įprasta, iš pradžių karo planuotojai ieškodavo bendrininkų ir kurdavo jų sąjungas, tačiau netrukus kibdavo jiems į gerklę, kad nereikėtų dalintis grobiu. Tą patį jau matome ir dabar: sąjungininku vadinamas šeštą kartą „išrinktas prezidentas“, nors jam paliktas tik trečios eilės patarnautojo vaidmuo. Antrojo pasaulinio karo pradžioje J. Stalinui prireikė A. Hitlerio, tačiau netrukus pastarasis, ką tik su kariauna žygiavęs bendruose paraduose Brest-Litovske ir Kišiniove, nukreipė ginklus į tų paradų dalyvį, su kuriuo buvo pasirašęs „nepuolimo sutartis“. Ne kartą pasitvirtino prielaida, kad nusikaltėliai ilgalaikių strategijų nekuria ir sudaužo savo „sąjungininkus“ pirmai progai atsiradus.
Todėl ir V. Orbanui nereikėtų žavėtis V. Putino komplimentais, nes pastarojo pirmtakai ne tik Budapešto, bet ir kitų Vengrijos miestų gatves gausiai apipylė jo tautiečių krauju. Negi jis tai pamiršo? Nebus jokios pigios naftos ir veltui tiekiamų dujų – Vokietijos verslininkai, prisidėdami prie jūros dugnu tiesiamų vamzdynų finansavimo, taip pat kažko panašaus tikėjosi, o dabar labai pamažu išsiblaivo. Visas kruvinosios Rusijos ūkis laikosi tik gaudamas pajamas iš to, ką „iškasa ir išsiurbia“. Bet tai ne kas kita, kaip kartuvių virvė, kurią toks V. Putinas ar bet kuris jo įpėdinis bet kada galės užveržti, įgyvendindamas savo „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“ arba iki Ramiojo vandenyno ir Antarktikos tikslą. Net primityviausi nusikaltėliai yra labai gerai suvokę vieną taisyklę: „Jeigu šiandien išdavei savus, rytoj išduosi ir mane…“ Pokario metais okupantų bendrijose buvo labai populiarus pasakojimas apie labai vertingos informacijos suteikusią šnipę, kuri tikėjosi dosnaus atlygio, bet buvo pririšta prie dviejų palenktų medžių ir, juos paleidus, perplėšta pusiau.
Dabartinės Rusijos avantiūros, galinčios bet kada tapti visaapimančio Trečiojo pasaulinio karo pradžia, atkleidė ir dabartinio pasaulio sąlyginės ramybės spragas. Pirmiausia paaiškėjo, kad Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) visiškai neturi jokių gebėjimų nutraukti net ir patį žiauriausią, patį beprasmiškiausią karinį konfliktą. Valstybių įtaka, kaip ir prieš du šimtus metų, tebematuojama pagal teritorijos plotą ir gyventojų skaičių. Nors ten nebūtų nė kruopelės to, ką vadiname šiuolaikine demokratija. Rusija, jau daugiau kaip keturis šimtmečius ginklu plečianti savo teritoriją ir savo visuomenėje įdiegusi „vyresniojo brolio“ sindromą, net ir dabar, pradėjusi visapusiškai naikinti kitą tautą, jau ketvirtas mėnuo tebėra JTO Saugumo (???) Tarybos nuolatinė narė, turinti veto teisę. Jei šios organizacijos vadovybėje pagaliau atsirastų strategiškai mąstančių vadovų, bet koks JTO sprendimas nutraukti karo nusikaltimus būtų užblokuotas tos vienos nusikaltėlių imperijos valia. Ir iki šiol nieko nedaroma, kad tokia, atsiprašant, procedūra būtų atšaukta.
Prisiminkime, kodėl buvo įkurta JTO. Jungtinių Tautų Chartiją 1945 m. pasirašė 51 valstybė. Šiandien ją sudaro jau 193 valstybės. Organizacijos tikslas – „palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, plėtoti draugiškus tautų santykius bei siekti tarptautinio bendradarbiavimo“. Tai yra didžiausia ir labiausiai pasaulyje žinoma tarptautinė organizacija. JTO Generalinė Asamblėja gali suteikti stebėtojo statusą ir valstybei, nesančiai JTO nare. JTO turi nuolatinę būstinę Niujorke. Tai yra ir labai brangiai kainuojanti organizacija – vien privalomų įnašų suma yra netoli 3 mlrd. dolerių. Daugiau kaip penktadalį šios sumos skiria JAV. Pastaraisiais metais JTO buvo itin dažnai kritikuojama dėl labai neefektyvaus lėšų naudojimo, jos biudžetas buvo sumažintas.
JTO turi taikos palaikymo pajėgas. Jose tarnauja daugiau kaip 111 tūkst. asmenų, iš kurių beveik 91 tūkstantis kariškių. Vien karinėms išlaidoms kasmet skiriama beveik 8 mlrd. dolerių. JTO karinės struktūros kaltinamos, kad neracionaliai naudoja išteklius, turi išpūstus personalo etatus, jų valdymui būdinga labai prasta vadyba. JTO labai pavėluotai reaguoja į tarptautinius ir vietinius konfliktus. Pavyzdžiui, vien Ruandoje žuvo apie 800 tūkst. žmonių. Ir dabar, nors įžūliausiai užpulta pažangos keliu tvirtai einanti ir europinės integracijos siekianti valstybė, tiesiai kalbant, JTO nė piršto nepajudino, kad būtų nutrauktos niekuo dėtų taikių žmonių žudynės. Kai Sovietų Sąjunga 1939 m. užpuolė Suomiją, ji gana operatyviai buvo pašalinta iš pagrindinių tarptautinių organizacijų.
Bene svarbiausias klausimas, kuris kyla matant šią šiurpią situaciją, yra tai, kaip ją vertina visas likęs pasaulis. Ne tik JTO, bet ir Europos Sąjungos (ES) vadovai, lyg kokie naivūs mokinukai, lenda kalbėtis su asmeniu, kuris jau dabar atsakingas už dešimčių tūkstančių žmonių prarastas gyvybes, sugriautus miestus, gamyklas ir mokyklas, ligonines ir kultūros objektus, vis klausinėdami, kas čia atsitiko, kuo ta Ukraina jam „nusikalto“. Europos valstybių prezidentai ir parlamentų vadovai skambina išprotėjusiam nacistui, prašo, tiesiog maldauja nutraukti žudynes. Nejaugi jie iki šiol nepasidomėjo, kaip šiurpiausių nusikaltimų keliu susiformavo ši imperija, kaip nacistinė ideologija buvo tvirtai įdiegta Rusijos visuomenėje, kad ji yra pasiruošusi žudyti kitas tautas, naikinti kitas valstybes?
Pirmiausia būtina atsikratyti iliuzijos, kad tai, kas dabar jau ketvirtas mėnuo vyksta Europoje, neva yra tik vietinis Ukrainos ir Rusijos konfliktas. Būtina suprasti, kad Ukraina nėra skolinga Rusijai ar kažkuo jai prasikaltusi. Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra pats šlykščiausias nacistinis nusikaltimas visam žmoniškumui. Tai yra toli siekiančio nacistinės Rusijos karo prieš žmonijos pažangą pradžia.
Negalima savęs guosti, kad karas galbūt neišsiplės. Kad galbūt nebus panaudoti dar labiau pavojingi masinio žmonių naikinimo ginklai. Net ir Ukrainoje yra veikiančios branduolinės jėgainės, kurių bombardavimo scenarijus bet kada gali būti įgyvendintas ir tada naujas Černobylis paskleis mirtinas radiacijos dozes, nepaisydamas valstybių sienų ženklų. Matydamas, kad beviltiškai pralaimi, Kremliaus žmogėdra gali ryžtis bet kokiai avantiūrai, tikėdamasis, kad mirtina radiacija sunaikins tiek ukrainiečius, tiek bet kurią kitą šalia gyvenančią tautą, t. y. padarys tai, ko niekaip nepadaro jo išgarsintos supergalingų ir supermodernių ginklų sistemos. Deja, mokslo ir technikos pažanga prisidėjo ir prie to, kad šiuolaikinė puolamoji ginkluotė jau dabar nesustoja prie kurios nors valstybės sienų. Šiomis dienomis paaiškėjo itin skandalingas faktas, kad Rusijos naujausiuose ginkluose panaudota itin moderni prancūziška įranga. Ką tokiu atveju reiškia tos garsiai deklaruojamos sankcijos Rusijai? Deja, jos tik dar kartą paliudijo, kad karas yra ne tik siaubingas, bet ir labai pelningas verslas. Juo labiau dabar, kai visa taikos išsaugojimo misija užversta ant vienos – ukrainiečių – tautos. Pasaulis gal tik po kurio laiko sužinos, kiek šioje nusikaltinų grandinėje yra faktiškai susipynę ginklų gamintojų ir politikų interesai.
JTO yra ir tokia pasauliui gerai žinoma struktūra kaip UNESCO. Ar ne jos pareiga pasirūpinti, kad pasaulio visuomenė, ypač jaunimas, nebūtų priversta naudotis vadovėliais, perkimštais Rusijos nacistine ideologija? Kas gali labiausiai prisidėti, kad pasaulis pagaliau sužinotų tiesą tiek apie Antrąjį pasaulinį karą, tiek apie sovietines pokario piktadarybes, trėmimus ir Gulago mirties stovyklas? Kas sudarė daugumą statybos darbininkų, tiesusių iki šiol neveikiančius geležinkelius amžinojo įšalo zonoje, kas statė dabar vaiduokliais virtusias gyvenvietes, kėpsančias šalia poliarinio rato, kurias dabar, lyg kokį egzotinį kuriozą, filmuoja palydovinės televizijos sistemos?
Jonas Jasaitis