Užrašiau komentaro pavadinimą ir suabejojau, ar galima taip rašyti. Žinoma, kasdienėje vartosenoje žodį „sužvėrėjęs“ vartojame, kalbėdami ne apie žvėrių, o apie žmonių elgseną. Plėšrūnas puola kitą tik tada, kai yra išalkęs. Tokia jo prigimtis. Joks žvėris nepuola, būdamas sotus, arba dar baisiau – norėdamas pasismaginti žudynių vaizdais. Tai daro tik pats žvėriškiausias padaras – žmogus. Tik žmogus puola žudyti kitą žmogų be jokio preteksto arba todėl, kad jis atstovauja kitai tautai ar valstybei.
Tik žmogus griauna kito žmogaus namus, mokyklas, ligonines ir muziejus, daužo kelius ir tiltus, minuoja laukus, kuriuose auga javai – kitų žmonių maistas. Tik žmogus kuria kitų žmonių kankinimo įstaigas, atplėšia tėvus nuo jų vaikų ir kitų artimųjų, tremia juos į savo valstybės vietoves, kuriose net žolė neauga. Kuria kankinimo įstaigas užgrobtose kitų valstybių vietovėse. Jokia žvėrių padermė nesuvaro tų, kuriuos ruošiasi nužudyti, ir neliepia pasmerktiesiems patiems išsikasti sau duobių.
Niekas nėra taip „ištobulinęs“ žudymo metodų, kad žudynės taptų tokios masiškos ir pragaištingos. Cheminiai, branduoliniai, neutroniniai ginklai, dešimtmečiams užnuodijantys konfliktų paliestas planetos vietoves. Ginklai, kurie palieka nesunaikintas gamyklas ir jų įrangą, bet išmarina jose dirbusius žmones arba sužaloja juos taip, kad sužalojimų nebeįmanoma išgydyti, taigi pasmerkia išlikusius nepakeliamoms kančioms, kurios tęsiasi iki paskutinės jų gyvenimo akimirkos.
Vardan ko taip daroma? Kiek naujų žudymo įrankių ir technologijų sukurta vien praeitame ir šiame šimtmečiuose? Argi tie, kurie suplanavo masines žudynes, buvo alkani? Ar tie, kuriuos anie suplanavo nužudyti, kuo nors nusikalto žudynių planuotojams? Ir kokia žudynių prasmė, kokia jų ekonominė vertė? Ar nuo to pakils likusiųjų gyventi gerovė? Ar žuvusiųjų kraujas lems tų, likusių gyventi, laimę? Net skaičiuojant karo išlaidas, visada paaiškėja, kad jos buvo daugybę kartų didesnės už užpuolikų planuotą naudą.
Nei ramybės, nei teisybės žudynės niekada neatneša. Tai kodėl pasaulis, kuris, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo pakraupęs nuo neregėto žiaurumo, nuo dar niekada nematytų nusikaltimų masto, neįvykdė to, ką buvo pasižadėjęs, – sustabdyti tarptautinius konfliktus, ateityje spręsti juos taikiomis priemonėmis ir neleisti jiems ateityje vėl peraugti į karą? Nesvarbu, vietinį ar vėl apimantį visą planetą.
Atidžiai išnagrinėkime dokumentus, kuriais remiantis buvo kuriama Jungtinių Tautų Organizacija, kaip buvo suplanuota jos būsimoji struktūra, poveikio priemonės ir ištekliai. Kodėl tie milžiniški pastatai, ant kurių fasadų užrašytas šios organizacijos pavadinimas, tapo tik eilinio neveiksnaus monstro simboliais? Reguliariai vyksta daugybė jos padalinių susibūrimų. Iki išnaktų trunkančiuose posėdžiuose sakomos griausmingos kalbos, dalijami pažadai, kurių niekas nesiruošia vykdyti. Kam reikalingi tie absurdiški ir, beje, gana brangiai kainuojantys spektakliai?
Vasario 24 d. Rusija, sutelkusi milžiniškus karinius išteklius, be jokios priežasties užpuolė kaimyninę šalį. Užpuolė valstybę, kurios teritorijos pakraščius jau aštuonerius metus ir iki tol niokojo, atnešdama daugiau kaip 14 tūkst. aukų. Iki tos vasario 24-osios vyko atviras pasiruošimas naujoms žudynėms. Pasaulio žvalgybos struktūros net iš kosmoso stebėjo pasiruošimą žudyti, tačiau nebuvo jokio efektyvaus, neginčijamo perspėjimo: „Nedrįsk rengti žudynių. Nedrįsk kėsintis į kitos valstybės teritoriją…“ Buvo elgiamasi taip, lyg iš tikrųjų lauktume ne šiurpiausių nusikaltimų, o eilinio spektaklio pradžios.
Dar šiurpiau šis Rusijos išpuolis atrodo todėl, kad žudynių motyvai sutapo su hitlerininkų užmačiomis išžudyti žydų, čigonų ir kitas tautas, užgrobiant jų gyvenamąsias teritorijas. Rusija atvirai pareiškė, kad užpuola Ukrainą tik todėl, kad joje gyvena ukrainiečių tauta. Dar niekada iki šiol jokia kita valstybė nebuvo išdrįsusi pareikšti, kad tokios tautos, kaip ukrainiečių, negali būti. Todėl ir šios tautos namų – Ukrainos valstybės – negali būti. Kodėl? Ogi tik todėl, kad taip nusprendė dabartiniai Rusijos valdantieji. Jie patys sau priskyrė teisę spręsti, kurios tautos gali gyventi, o kurios turi būti išžudytos, ištrintos iš pasaulio istorijos ir kultūros. Taip skelbti nedrįso net hitlerininkai. Ir tuo pat metu buvo pranešama, kad Rusijos visuomenės dauguma tokiam nusikaltimui nesipriešina, netgi atvirai jį remia ir pateisina.
Bet ir to maža. Šūkis „Nuo Vladivostoko iki Lisabonos“, kurį išrėkė ne koks išprotėjęs anarchistas ar absurdo spektaklio aktorius, o buvęs (ir gal vėl būsimas) Rusijos prezidentas D. Medvedevas, nesulaukė jokio atgarsio, lyg tai būtų kiemo chuliganėlio grasinimas to paties namo kaimynams.
Ir tai dar ne viskas. Bet kuriuos prašymus nutraukti žudynes žudikai sutinka tik naujais, dar šiurpesniais grasinimais. Bet kuri valstybė, teikianti pagalbą užpultai ir žudomai tautai, iš Rusijos sulaukia aršių perspėjimų to nedaryti. Kodėl? Ogi todėl, kad taip „konfliktas tik užsitęs“ arba išsiplės į Ukrainai padedančių valstybių teritoriją. Atvirai kilnojamos branduolines galvutes galinčios nešti raketos, grasinant jas paleisti bet kuriuo metu ir bet kuria kryptimi. Vis pranešama apie naujus karinius junginius, grūdamus į Ukrainą, o karo nusikaltimai ir toliau vadinami „specialia operacija“. Kai kurių valstybių vadovai tokia nusikaltimų traktuote net yra įtikėję.
Vargu ar dabar kas nors galėtų suskaičiuoti, kiek Ukrainos karių ir niekuo dėtų civilių jau nužudyta. Pranešama, kad vien milžiniško pločio fronte Ukraina kasdien netenka kelių dešimčių karių gyvybių. Taigi, net pačiais kukliausiais skaičiavimais, žuvusių karių skaičius per šimtą karo dienų seniai perkopė du tūkstančius. O juk tai specialiai apmokyti, galintys apsiginti žmonės. Ką tada kalbėti apie civilius, kurių žūtis lemia atsitiktinė kulka, raketa, namo, į kurį pataikė bomba, gaisro liepsnos.
Kas atstatys tūkstančius sugriautų namų, kuriuose iki karo buvo kuriamos ir įgyvendinamos šeimos gyvenimo svajonės? Kas pasirūpins tais, kurie neteko regėjimo, kuriems nutrauktos rankos ar kojos? Kas atkurs darbo vietas, kurios dabar virto griuvėsiais, nors visai neseniai jos buvo šeimos pragyvenimo šaltiniu? Visi atstatymo darbai, pradedant griuvėsių sutvarkymu ir baigiant aplinkos infrastruktūros atkūrimu, kainuos šiandien net neįsivaizduojamas sumas. Ar agresorius, visa tai sunaikinęs, bus priverstas visa tai atkurti iš Rusijos valstybės biudžeto? Ar apie tai šiandien susimąsto visi tie, kurie dabar plojimais ir kitomis pritarimo formomis skatina išprotėjusio asmens nusikalstamus veiksmus? Kaip jie reaguos, kai tarptautinės komisijos įvertins, kad Rusija jau seniai tapo labai pavojingo agresyvaus nacizmo židiniu ir turi kompensuoti viską, ką sukėlė ši avantiūra? Atstatyti viską, kas sunaikinta šios beprotiškos aferos metu.
Grįžkime į pasaulį, kurio didžioji dalis kol kas tik pasyviai stebi karo, jau ketvirtas mėnuo vykstančio Europoje, apraiškas. Kreipkimės į tuos, kurie, išvydę karo siužetus, perjungia televizoriaus kanalą į Brazilijos karnavalo kroniką, futbolo ar sportinių automobilių lenktynių vaizdus, pasiruošimą būsimosioms Dakaro lenktynėms. Šalia Argentinos dar nesproginėja bombos, dar neskrieja į jų langus Rusijos raketos. Afrikos valstybėse plinta ne karo siaubas, o „beždžionių raupai“, kuriais dažniausiai užsikrečia vyrai, linkę į „lytinius santykius su kitais vyrais“. O neseniai perrinkto Prancūzijos prezidento struktūros ciniškai postringauja, kad „Ukrainos prašymas įstoti į Europos Sąjungą gali būti apsvarstytas ne anksčiau kaip po 15 ar 20 metų“. Kitų Vakarų valstybių „strategai“ aiškina, kad Ukrainai net negalima leisti nusipirkti ginklų, kurie galėtų pasiekti taikinius Rusijoje. Taigi, kiaurą parą svaidyti raketas į Ukrainą iš Rusijos bazių galima, o joms duoti atkirtį Ukraina neturėtų… vos ne „vardan taikos Europoje“.
Kaip reaguotų motina, laikanti ant rankų ką tik gimusį savo kūdikį, išgirdusi, kad glėbyje laiko būsimą žmogžudį ir prievartautoją, kuriam tokie nusikaltimai teiks malonumą? Ar nepašiurptų suvokusi, kad tas naujagimis vos po poros dešimčių metų bus parvežtas namo karste, žuvęs beprasmiškame kare svetimos valstybės teritorijoje? Juk kiekvieno kūdikio motina savo svajonėse mato sūnų tikrai ne kaip karo nusikaltėlį ar jo absurdišką auką. Kada rusė motina suvoks savo pareigą ir pasakys, kad neaukos savo vaiko išprotėjusio diktatoriaus planams? Kada ji pati suvoks, kad nusikaltimai neliks be atgarsio, kad valstybė, jau daugiau kaip pusę šimtmečio tęsianti šiurpias avantiūras, bus pasmerkta visame pasaulyje?
Jonas Jasaitis