Vytautas Beleška, Amerikos muzikiniame pasaulyje žinomas kaip Vyto B., mirė šių metų gegužės 2 d., nesulaukęs savo 70-ojo gimtadienio.
Jis gimė Čikagoje 1952 m. Kad Vytautas buvo gerai žinomas amerikiečių avangardinio meno pasaulyje, liudija gausūs pranešimai apie jo mirtį, pasirodę įvairiuose JAV žiniasklaidos šaltiniuose. Amerikiečių klubuose Vyto B. sutikdavo kaip žvaigždę.
Nors Vyto B. muzika aiškiai nebuvo sukurta pagal tradicinį lietuvišką skonį, JAV lietuviai, ypač Čikagoje, jį taip pat gerai pažinojo: jeigu ne dėl muzikos ar vaizdo projektų, tai kaip savanorį, talkinusį lietuviškose institucijose – „Margučio II” radijuje, Lituanistikos tyrimo centre (LTC), dainavusį Čikagos lietuvių operos chore.
Po Vytauto mirties LTC „Facebook“ paskyroje paskelbė tokį įrašą: „Niekas nebeatsimena, kaip Vyto B. atsirado Lituanistikos tyrimo centre. Tikriausiai todėl, kad jis įsiliejo taip natūraliai ir su jam būdingu paprastumu, kad atrodė, jog jis čia buvo visuomet. Jo meilė muzikai, žinoma, atvedė jį į Muzikologijos archyvą, kur jis jautėsi tarsi žuvis vandenyje – tvarkė jau archyviniais tapusius magnetofonus, rūšiavo „vielas”, dar tinkamas senai aparatūrai, ir, žinoma, garso įrašus. Kartais užsisėdėdavo iki vėlumos, skaitmenindamas senus įrašus. Vyto B. buvo ramus ir kuklus, niekada nesigirdavo ir nesididžiuodavo savo pasiekimais muzikos srityje, lyg tarp kitko užsimindavo: „Ai, čia va mes muzikuojame…“ Vyto B. dalyvaudavo visuose LTC renginiuose, visose parodose ir visuomet buvo apsuptas žmonių, su kuriais lengvai rasdavo bendrą kalbą, kuri, žinoma, kaip nors pasisukdavo apie muziką ir lietuvius. O ir Lituanistikos tyrimo centro archyvuose besisvečiuojantiems mokslininkams bei lankytojams jis buvo neišsenkamas žinių bei pagalbos šaltinis. Ilsėkis ramybėje, Vyto B.
Dina Balsė savo „Facebook“ paskyroje dalinasi beveik ketvirčio amžiaus senumo prisiminimais, kaip susipažino su Vyto B., kuris kartu su kitais lietuvių muzikantais grojo tuomečio mūsų su Raimundu vedamo radijo surengtoje gegužinėje Lemonte. Gegužinė buvo istorinė ir dėl to, kad bene pirmą kartą PLC pievoje po atviru dangumi susirinko tiek daug žmonių, apie tūkstantį, ir dėl to, kad į muzikinę estradą tuomet vienas po kito lipo neįtikėtinas skaičius lietuvių atlikėjų. Jeigu atmintis nepaveda, tai buvo: Violeta Rakauskaitė, Liutauras Čeprackas, Vytas Katilius, Aro Biskio trio, Kęstutis Stančiauskas su „Streetdancer”, Artūras Blažukas, Povilas Strolia, „Dainavos” vyrų sekstetas, Eimis ir Virgis Švabai, Vyto B. grupė… Tai buvo 1998-ieji.
O po dešimtmečio, 2008-aisiais, kalbinau Vytautą tuomet dar ėjusiam „Amerikos lietuviui”. Susitikome „Margučio” studijoje ir kalbėjomės – kaip su juo paprastai būna – ilgai, iki pat gilios nakties. Norėčiau to pokalbio kai kuriuos epizodus dabar prisiminti ir su jumis pasidalinti.
Muzikos kalba – universali
Pradėkime gal nuo to, kad Vytautas – ne tik muzikantas. Jo įgytas išsilavinimas apima sociologiją ir ekonomiką. Vis dėlto muzika paėmė viršų. Ne tik muzika – apskritai menas. V. Beleška sakė, kad jis domisi ir vizualiuoju menu, ir fotografija, ir kinu, ir apskritai menu kaip idėja, koncepciniu menu, kuris jau siejasi su sociologija. „Menai yra kultūros forma, – samprotavo tada Vyto B. – Pasaulis man yra holistinis, nenoriu jo skaldyti į specialybes, nors man lengviausia išsireikšti muzikoje. Garsas leidžia pranerti pro kalbas ir giliau nueiti į pasąmonę. <…> Per muziką lengviausia pasiekti daug žmonių…”
Su daugeliu muzikantų ir dainininkų dirbęs, apie 50 pavadinimų mažatiražių plokštelių išleidęs, amerikietiškos ir europietiškos patirties turintis menininkas-eksperimentatorius tada prisipažino, kad „geriausiai jaučiasi, kai kuria, o prasmingiausiai, kai ta kūryba dar ir reikalinga žmonėms”.
Kad jam patiko „kitokia” muzika, Vytautas suprato dar būdamas mažas. Jis pasakojo: „Atsimenu, kaip tėvai grojo patefono plokštelę ir ji užkliuvo. Aš surikau: „Netaisykit!“ Man patiko, kad skamba kitaip. Paskui prie pianino pradėjau eksperimentuoti su akordais ir kurti mažytes simfonijas – buvau gal kokių ketverių metų. Muzikos formaliai per daug nestudijavau – tik tai, kas mane giliai domino. Dabar gali daryti doktoratą iš repo ir ko tik nori, o tuo laiku muzikos mokyklos buvo labai konservatyvios.
Natų nepažinojau ilgai, nors buvau grojęs jau keletą metų Nako studijoje. Vėliau patekau pas Jakubėną, Rimskio-Korsakovo mokinį. Norėjau studijuoti harmoniją ir kompoziciją, bet jis man iš pradžių neleido, sakė – kad tu dar nė nemoki skaityti muzikos, ką kalbėti apie kompoziciją… Jis liepdavo rašyti muzikinius diktantus, ir man tai taip pat atrodė neprasminga. Kartą paprašė ką nors pagroti; aš pagrojau savo kompoziciją, ir grodamas mažą klaidą padariau – jis užrašė viską kartu su ta klaida! Tada pagalvojau – nieko sau, jeigu tai galima padaryti, gal ir verta pastudijuoti. Taigi, buvo šioks toks bendravimas su akademiniu pasauliu.”
Paklaustas apie jam pačiam įdomiausius projektus ir žmones, su kuriais teko bendradarbiauti, Vyto B. išskyrė plokštelę „First Chips” (1972), kuri ilgainiui tapo pagrindiniu „independent”, arba „indie”, plokštelių modeliu. Jis taip pat paminėjo grupę „The Band That Never Made It”, kurios idėja savotiškai siejasi su vėlesnės grupės „Virtual Party” (įkurta 1994 m.) idėja. „The Band That Never Made It” viena prasme reiškia, kad grupė neturi komercinio pasisekimo (žmonės juokdavosi ir sakydavo: „O, čia tai geras pavadinimas jūsų grupei!“); kita prasme tai reiškia, kad tu ateini į koncertą, bet grupė taip niekada ir nepasirodo, nes ji yra virtuali. Tik tais laikais mes dar nevartojome to žodžio – dabar tai visi supranta, kas yra virtualumas. Muzikantai neatvažiavo, bet koncertas vyksta.“
Vytautas išskyrė ir „Tricentennial 2076” – savo solo projektą, skirtą paminėti Amerikos 200-ųjų metų sukakčiai, kartu bandant projektuoti ateities scenarijų, bei bendrą projektą su legendinės lenkų grupės „Czerwone Gitary” muzikantu ir dainininku Krzysztof Kleczon „Christopher. The Show Never Ends” (1977).
„Man reikia tokio meno, kuris yra visa apimantis ir galingas, o ne tokio, kuris tik įdomus ar kurį supranta tik specialistai ar maža saujelė fanų… Kaip vanduo iš čiaupo – tau reikia vandens, atsuki kraną ir jis bėga”, – sakė V. Beleška. O jo idealiai leidžiamas laikas tuomet buvo – „sekti saulę aplink pasaulį”: „Kelios savaitės Vilniuje, kelios savaitės Paryžiuje, kelios savaitės Floridoje… Norisi, kad visad saulė šviestų, man vasara patinka”, – sakė Vyto B.
Apie pasaulį galvojo globaliai
Tuomet, prieš 14 metų, Vytautas kalbėjo ir apie pasaulio problemas, kurias jis matąs. Jo žodžiai šiandien skamba labai aktualiai: „Mane domina universalumas visų tikėjimų ir žmonių dvasinis vystymasis, ir dabar tai ypač reikalinga, nes pasaulis – nepretenduoju būti pranašu – bet pasaulis yra ant bedugnės krašto. Tai, kas buvo svarbu anksčiau, pasidarė visai nesvarbu. Balansas pasaulyje pažeistas, ir dabar daug kas gali keistis. Arogancija viršūnėse didelė; valdantys net patys nesupranta, kad jų dienos suskaičiuotos, nes jeigu jie „išjungia“ bendrą publiką ir lieka tik elitas, griūva ekonomika. Taip buvo per Didžiąją depresiją, kai visko buvo perteklius, tik nebuvo užtektinai žmonių, kurie galėjo tai nupirkti. Turčiai atsidūrė stagnacijoje, nes jie turtingi tik popieriuje, savo resursų negali iškeisti.
Laikai dabar – kiti, aišku, bet ir problemos yra didesnės. Dvasiškumas, mano nuomone, pasidarė ypač svarbus, bet tuo mažai domimasi, nes visi patekę į vartotojiškos kultūros spąstus. Amerika gal ir sukūrė daug tų problemų, bet tai globalus reiškinys. Panašiai kaip Smetonos laikais, kai Amerika krito ir „nutraukė“ paskui save Europą, o galingi agresoriai mūsų kaimynai pradėjo siusti. Aš tą pergyvenu jau kelerius metus. Kiti nesupranta, sako: „Apie ką tu kalbi? Viskas tvarkoj!“ Dabar toks sunkus laikotarpis, kai reikia kovoti dėl idėjos, bet reikia ir išsilaikyti kažkaip, ir tai tokie beveik nesuderinami dalykai. Nelengvas laikas menininkui, kuris nori sukurti ką nors reikalingo šiam momentui… O avangardo, mano manymu, reikia daugiau nei anksčiau.”
Pabaigoje norėčiau prisiminti dar vieną epizodą iš Vyto B. gyvenimo, kurį jis atskleidė tame pokalbyje ir apie kurį, manau, mažai kas žino. Būdamas jaunas, Vytautas dirbo Valdo Adamkaus „Tabor Farm” raštinėje. Jis taip pat vesdavo „talentų vakarus”. „Kas savaitę grodavau su vietiniu muzikantu Ricky Nelson. Jis ten plaudavo indus, bet taip pat ir dainuodavo tokiu James Brown stiliumi. Kai išgerdavo, Ricky pradėdavo dainuodamas ant grindų voliotis… Svečiai plodavo, palaikydavo jį, bet p. Adamkienė vis prašydavo manęs jį pristabdyti ir neleisti jam tiek daug reikštis. P. Adamkus tuo tarpu neprieštaraudavo. Būdavo įdomu stebėti tokią dinamiką tarp jų: jis linkęs į kompromisus; ji tokia kieta – tą stebiu ir dabar. Programos pabaigoje mes išrikiuodavom visą štabą ir sudainuodavom dainą iš tuo metu rodomo populiaraus TV serialo „The Addams Family“: „Its creepy and its spooky/mysterious and ooky/its all together kooky/the Addams Family!” – prisiminė V. Beleška. „Labiausiai mėgstu išgirsti ką nors naujo, o kai nerandu, turiu pats tokią muziką sukurti”, – yra sakęs menininkas avangardistas Vytautas Beleška.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas”, 2022 m. gegužės 14 d. numeryje, Vol. CXIII, Nr. 38).