Pabaiga. Pradžia – Nr. 9
III. Politinių partijų susitarimas dėl švietimo ir „Tūkstantmečio mokyklų” programa
Kodėl pamirštos Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairės?
Tarp dokumentų, kuriais vadovaujantis parengta TM programa, yra nurodytas ir Susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030). Tačiau TM sąsajos su šiuo švietimo politikos dokumento turiniu yra pernelyg silpnos. Su TM susijusios atnaujintos mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės, apribojančios savivaldos teises, apskritai pažeidžia 18-ąjį Susitarimo įsipareigojimų punktą: „Išlaikant švietimo įstaigų savarankiškumą, suteikti savivaldybėms daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo(si) rezultatus. Sudaryti sąlygas funkciniam savivaldybių bendradarbiavimui švietimo srityje.”
Suprantama, kad, kai pagrindinis ŠMSM dėmesys dabar yra skiriamas TS-LKD rinkiminio įsipareigojimo – „Tūkstantmečio mokyklų” – įgyvendinimui, matome, kad kiti Susitarimo punktai yra padėti kažkur giliai į stalčių ir neaišku, kada apskritai bus vykdomi. Neaišku, kas bus daroma, kad visiems vaikams būtų užtikrinamos ikimokyklinio ugdymo galimybės, ypač kaimiškose vietovėse, kai, pradėjus įgyvendinti TM programą pagal atnaujintas Tinklo kūrimo taisykles, negaunant finansavimo iš valstybės biudžeto, bus uždarinėjamos mažos mokyklos, kuriose gal dar veikia ar gali veikti ir ikimokyklinės grupės.
O kas daroma dėl 10-ojo punkto – pedagogo profesijos ir jo darbo sąlygų patrauklumo? TM programoje numatyta finansuoti tik lyderystės, įtraukiojo ugdymo, kultūrinio ir STEAM ugdymo kompetencijų tobulinimą ir tik pagal neformaliojo švietimo programas. Vadinasi, įsipareigojimų vykdymo, kad būtų numatoma kompensuoti tiesiogiai su profesine veikla susijusias išlaidas, valstybės lėšomis finansuoti galimybes jau dirbantiems įgyti papildomą pedagoginę kvalifikaciją, nenumatoma?
Ir ar galima kalbėti apie mokytojo darbo sąlygų patrauklumą, kai dalis jų apskritai neteks darbo dėl regionuose uždaromų mokyklų, o kiti turės važinėti per kelias mokyklas ar dirbti didžiulėse mokyklose – fabrikuose? Kas daroma, kad iki 2024 m. būtų parengtos ir pradėtos įgyvendinti edukologijos mokslo krypties programos? Taip pat galima užduoti klausimus ir dėl kitų Susitarimo punktų įgyvendinimo. Žvelgiant į ŠMSM komunikaciją, susidaro įspūdis, kad politinių partijų susitarimas jau pamirštas, o visas dėmesys – „Tūkstantmečio mokykloms“ ir siekis kuo greičiau per šią programą įsisavinti ES pinigus.
TM projektas neatsiejamas nuo bendrojo ugdymo mokyklos kaitos, tačiau vienas iš Seimo nutarimu patvirtintų dokumentų – „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairės” (2017 m. liepos 11 d. Nr. XIII-627) – ne tik kad neminimas tarp teisinių šaltinių, kuriais vadovaujantis buvo parengta TM programa, bet greičiausiai net nebuvo atsiverstas. Gal TM konstruktoriams neatrodo svarbios ten paminėtos ugdymo sritys, kuriose turėtų būti siekiama pokyčių, pavyzdžiui, pedagogų rengimas ir karjera, edukologijos moksliniai tyrimai? O gal tiesiog nenorima tarp mokyklos kaitos strateginių uždavinių ir numatomų jų įgyvendinimo rezultatų įvardinti mokyklų savarankiškumo ir įvairovės skatinimo?
Taip pat tikriausiai svetima dabartinei švietimo valdžiai ir Gairėse įrašyta nuostata, kad „ugdymo kokybės teritoriniams ir socialiniams skirtumams švelninti ir lygiavertėms ugdymo (ugdymosi) galimybėms užtikrinti taikoma diferencijuoto lėšų skyrimo mokykloms schema, atsižvelgiant į bendruomenės poreikius, veiklos sąlygas ir regiono plėtros perspektyvą”. Neteko girdėti, kad Seimo nutarimas „Dėl Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių patvirtinimo” būtų pakeistas ar atšauktas, tačiau jo įgyvendinti tikriausiai neketinama.
IV. Kokios gali būti šio socialinio eksperimento pasekmės?
Lietuvos savivaldybių asociacija, mokslininkai, politikai, visuomenininkai vienaip ar kitaip įžvelgia panašias TM programos įgyvendinimo ir su ja tiesiogiai susijusių sugriežtintų mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių veikimo pasekmes ne tik švietimui, bet ir Lietuvai, kaip valstybei apskritai. Apibendrintai galėtume įvardinti šias: centrinės valdžios ir savivaldos susipriešinimas, regionų kultūrinis, intelektinis, ekonominis ir kt. nuskurdimas, regioninės plėtros stabdymas, Lietuvos švietimo žemėlapio netolygumai ir visapusiško švietimo prieinamumo mažėjimas bei dalies mokinių iškritimas iš švietimo sistemos, lemiantis dar didesnę elitizmo ir menkai išsilavinusios dalies visuomenės atskirtį, laipsnišką valstybinio švietimo nykimą ir privataus sektoriaus švietime dominavimą. Trumpai aptarsime šias pasekmes, kurios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios.
Esant ir taip supriešintai Lietuvos visuomenei, neieškoma sprendimų diskusijų, nukreiptų į sąlyčio taškų ieškojimą, bet toliau kuriama nereikalinga įtampa. Savo sprendimais centrinė švietimo valdžia, be jokio tarimosi su suinteresuotomis visuomenės grupėmis, toliau nurodinėja, ką tos grupės turi daryti. Paminant politinių partijų Susitarimo dėl Lietuvos švietimo nuostatas, yra uzurpuojamas savivaldos savarankiškumas. Savivaldybės verčiamos peržiūrėti savo jau priimtus sprendimus dėl mokyklų tinklo ir tinklą tvarkyti taip, kaip liepia centrinė valdžia. Iš viršaus nuleidžiant vienodus kriterijus dėl mokinių skaičiaus visoms savivaldybėms, žlugdomas mokyklų savitumas bei įvairovė ir einama jų niveliavimo keliu. Iš savivaldos norima didesnės atsakomybės už švietimo kokybę, tačiau norima atimti autonomiją ir bet kokią veikimo laisvę švietime.
Mažų mokyklų vertimas skyriais, kurie palaipsniui likviduojami (nors tos mokyklos dar neseniai buvo renovuotos), lemia tai, kad, švietimui nutolus nuo šeimos gyvenamosios vietos, ta vieta taps nebepatraukli gyventi. Tokiose regionų vietovėse ne tik nenorės įsikurti jaunos šeimos, bet kyla pavojus, kad ir dabar ten gyvenantys žmonės išvyks gyventi į miestus ar didesnių rajonų centrus. Juk mažų mokyklų sunaikinimas lems ir kaimų išnykimą. Dėl mažesnio mokinių skaičiaus uždarant nemažą dalį regionų gimnazijų, negalime atmesti, kad dalis jaunų žmonių nebebaigs vidurinės mokyklos programos ir apskritai iškris iš švietimo sistemos. O tai dar labiau padidins atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių.
Mokinių vežiojimas į net už 30 km esančias dar veikiančias mokyklas, kai per dieną kelionei mokykliniu autobusu bus sugaištama 2, 3 ar dar daugiau valandų, turės neigiamą poveikį mokinių emocinei sveikatai, ugdymo kokybei ir galimybėms ne tik kokybiškai mokytis, bet ir lavintis neformalaus švietimo veikloje, dalyvauti mokyklos renginiuose. O tai mažins švietimo prieinamumą ir lems socialinę bei kultūrinę atskirtį. Iš to aišku, kad lygių galimybių ir lygiaverčių sąlygų visiems Lietuvos vaikams ugdytis deklaravimas lieka tik tuščiu deklaravimu.
Nebepatrauklios taps ir mokytojų darbo sąlygos. Ypač tų, kurie dirbs tūkstantinėse mokyklose ar važinės susirinkti sau pragyvenimą užtikrinantį darbo krūvį per dar daugiau mokyklų, nei iki šiol. Daliai pedagogų stipriai sumažės darbo krūvis, o kita dalis tiesiog neteks darbo ir išeis iš švietimo sistemos. Ir tai yra blogai, kai vis dar nesutvarkyta mokytojų rengimo sistema, kai per mažai daroma, kad mokytojai būtų motyvuojami, kai dėl to nebebus galinčių ir norinčių dirbti pedagoginį darbą.
Ekspertai, politikai, visuomenininkai, Lietuvos savivaldybių atstovai taip pat pastebi, kad, sudarant nevienodas sąlygas valstybinėms ir nevalstybinėms mokykloms, kai pastarosioms negalioja jokios griežtos klasių komplektavimo ar privalomo mokinių skaičiaus užtikrinimo taisyklės ir kiti, tik į valstybinį švietimo sektorių nukreipti, reikalavimai, bus palanki erdvė privataus švietimo sektoriaus suklestėjimui nuskurdinto ir sumenkusio valstybinio švietimo sektoriaus sąskaita. Ne visi tėvai bus finansiškai pajėgūs leisti vaikus į privačias mokyklas, kurios ras nišą kurtis ten, kur boluos baltos švietimo žemėlapio dėmės. Tačiau niekaip nevaržomos, jokių reikalavimų dėl savo dydžio neturinčios, gaudamos ugdymo lėšas iš valstybės biudžeto, tokios nevalstybinės mokyklos tikrai atras norinčių ir galinčių jose mokytis. O nepasiturinčių šeimų vaikai bus priversti arba praleisti didelę savo laiko dalį mokykliniame autobuse, arba apskritai iškris iš ugdymo sistemos ir papildys mažiau išsilavinusiųjų gretas.
V. Ką daryti?
Ką daryti, kad būtų sušvelnintos šio socialinio eksperimento, skambiai pavadinto „Tūkstantmečio mokyklomis”, pasekmės, pirmiausia siūlo Lietuvos savivaldybių asociacija, apibendrinusi 50 savivaldybių nuomonę. Savivaldybių atstovų nuomone, priemonės mokinių pasiekimų rezultatams gerinti yra pasirinktos ne tos, nes turėtų būti skatinimo priemonės, o ne griežtos direktyvos. Rietavo, Plungės, Telšių ir Mažeikių raj. savivaldybių merų nuomone, nuostata, kad į TM programą gali pretenduoti tik tos savivaldybės, kuriose mokosi daugiau nei 1000 mokinių, yra diskriminacinė.
Būtų tikslinga ir racionalu taisyti Mokyklų tinklo kūrimo taisykles, paliekant jas tik kaip rekomendacijas, pagal kurias savivaldybės turėtų teisę pačios spręsti dėl mokyklų regionuose. Savivaldybių atstovai siūlo numatyti 2–3 metų pereinamąjį laikotarpį atsisakyti 5–8 klasių jungimo, leisti jungtines klases mokyklų skyriuose, palikti galimybę jungti 1–4 klases po tris ar keturias į vieną komplektą, išspręsti be darbo liksiančių mokytojų įdarbinimo ir kitas jų socialines problemas, leisti daugiau išimčių dėl vienos, o ne privalomai dviejų III gimnazijos klasės komplektavimo, palikti mažiausią sąlyginį 12 mokinių skaičių gimnazinėse klasėse, o reikalavimą – „ne mažiau kaip po dvi III gimnazijos klasės” – palikti rekomendacinio pobūdžio, leidžiant spręsti pačioms savivaldybėms, įvertinus esamą situaciją, socialinį, ekonominį ir kultūrinį vietos kontekstą bei turimus finansinius ir žmogiškuosius išteklius.
Savivaldybės siūlo, esant mažesniam mokinių skaičiui, nei numatyta teisės aktuose, pasidalinti tokių klasių finansavimo naštą lygiomis dalimis: 50 proc. mokymo lėšų skiria valstybė ir 50 proc. – savivaldybė. Siūloma centrinei valdžiai pradėti su savivaldybėmis naujas diskusijas, ieškant tinkamesnių priemonių, skatinančių Lietuvos gimnazijų tinklo efektyvumą.
Remiantis Estijos švietimo sėkmės pavyzdžiu, būtų logiška perimti jų gerąją patirtį, stiprinant mokyklas, investuojant į mokymo skaitmeninimą ir IKT plėtrą mokyklose, o švietimo kokybės tobulinimą pradėti nuo ankstyvojo ugdymo – visuotinio ikimokyklinio ugdymo stiprinimo.
Ir jei švietimo valdžiai dar rūpi visų politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos švietimo, ji turėtų dar kartą tą Susitarimą atsiversti ir peržiūrėti prioritetus, o neužsiimti tik vienos politinės partijos vienos rinkiminės idėjos įgyvendinimu.
Baigiamosios pastabos
Baigus šią apžvalgą, skaitytojui iškils klausimas, kodėl reikia peržiūrėti šį Susitarimą. O gal apskritai iš jo pasitraukti? Atsakymą pirmiausia diktuoja vertybinės nuostatos. Svarbią vietą užima Lietuvos ateities matymas, nes jis iš esmės skiriasi nuo valdančiųjų pateikiamos vizijos.
„Tūkstantmečio mokyklų” projektas yra skirtas tokios Lietuvos ateičiai, kurioje yra keli miestai ir keliolika provincijos centrų. Todėl ir pasirinkta švietimo kryptis – mokyklų tinklo stambinimas, mokinių skaičiaus klasėje didinimas, geriausių mokytojų telkimas į stambiuosius švietimo centrus. Mūsų gi vertybinis ateities Lietuvos supratimas suponuoja darnią Lietuvą su klestinčia provincija ir išplėtotu mokyklų tinklu. O ir kokybines švietimo galias mes matome ne švietimo pajėgų stambinime, bet jas suprantame, kaip:
– pirma, nuolatinį mokinio mokymosi motyvacijos skatinimą;
– antra, nuolatinį mokytojo kvalifikacijos kėlimą ir naujo mokytojo rengimą;
– trečia, šeimos, kad ir kur ji gyventų, palaikymą ir geriausių jai švietimo sąlygų sudarymą;
– ketvirta, mokyklos savarankiškumo ir ugdymo būdų įvairovės vystymą.
Antra, atsakymą diktuoja pati Susitarimo dvasia, kuri tarsi subalansuotas visų sričių tiltas vestų į švietimo ateitį, kurią kurtų visos parlamentinės partijos. Bet taip neatsitiko. Susitarimas, ypač jo bendrojo ugdymo dalis, netapo visų palaikoma švietimo ateitimi. Ja tapo tik Vyriausybės parengta vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų” programa, kurią palaiko, deja, ne visos partijos ir pedagogai.
Akad. Eugenijus Jovaiša
Autorius yra Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys