1928–2022
Eidamas 95-uosius metus, birželio 19 d. mirė buvęs Vilniaus pedagoginio instituto rektorius, Vileišių, Bobelių, Yčų šeimų bibliografas, istorikas prof. Jonas Aničas.
J. Aničas gimė 1928 m. kovo 3 d. Pumpėnų valsčiuje, Kalno kaime. 1953 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas), 1954 m. – dėstytojų kursus prie Leningrado universiteto. 1954–1969 m. dirbo Lietuvos kūno kultūros instituto, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas), Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) dėstytoju, katedros vedėju.
1960 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusijos Federacija) universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją. 1969–1976 m. profesorius dirbo LTSR Mokslo akademijos Istorijos instituto Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriuje, 1972–1976 m. buvo sektoriaus vadovu. 1976 m. Vilniaus universitete apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją.
1976–1979 m. vadovavo LKP CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriui. 1978 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1979 m. J. Aničas skiriamas į Vilniaus pedagoginio instituto rektorius pareigas, kurias ėjo iki 1989 m. 1980 m. jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas, 1980–1985 m. išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Nuo 1989 m. iki šių dienų prof. J. Aničas buvo vienu produktyviausių Vileišių šeimos biografu, išleidusiu net 7 stambius veikalus, skirtus šios šeimos indėliui į Lietuvos visuomeninį gyvenimą pažymėti, buvo Lietuvos tarpukario istorijos asmenybių tyrinėtoju, išleidusiu biografines apybraižas apie Jurgio Bobelio, generolo Silvestro Žukausko, Jono ir Martyno Yčų, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veiklą, Lietuvos laisvinimo darbų chronologiją (kartu su K. J. Bobeliu), Pasvalio krašto istoriją 1918–1940 m.
2018 m. prof. J. Aničas spaudai parengė monografiją „Bobeliada“ – apie gydytoją Kazį Bobelį ir jo giminę. Iš viso J. Aničas per visą savo kūrybos laikotarpį parašė ir išleido per 20 reikšmingų mokslinių monografijų. Viename iš savo paskutiniųjų viešųjų pasisakymų (Žiemgala, 2021) J. Aničas sakė: „Sulaukus senatvės, kuriama ir rašoma ne dėl akademinės ar mokslinės karjeros, ne dėl honoraro, o dėl esmės – dėl darbo lietuvybei ir tautinei kultūrai, dėl demokratinės respublikos, dėl Lietuvos istorijos ir lietuvių istoriografijos praturtinimo. Aš su kitais autoriais nelenktyniauju, daug į šalis nesidairau.
Man svarbiausia likimo suteikta galimybė – nugyventi du istoriko mokslinės veiklos periodus, trukusius vidutiniškai po 30 metų. Pirmasis periodas prabėgo sovietinėje Lietuvoje (neturėta kito, alternatyvaus pasirinkimo) ir buvo skirtas profesiniam pasirengimui bei sovietizmo ideologijos duoklei; antrasis mokslinio darbo etapas – išsilaisvinusioje Lietuvoje, kada tyrimo objektai pasirinkti laisvai, kaip savasties paskatinti. Laimingiausias valandas išgyvenu vis sugrįždamas prie Vileišių ir taip susigrąžindamas prarastą laiką. Eidamas pas Vileišius (arba į Vileišius), ėjau ir į save, plėčiau minties ir vaizduotės galią, išmokau racionaliai ir produktyviai praleisti dienas, savaites ir metus…“
Daug dėmesio velionis skyrė ir Pasvalio kraštui, iš kurio pats buvo kilęs, glaudžiai bendradarbiavo su Pasvalio ugdymo įstaigomis, ypač su Pasvalio miesto Petro Vileišio gimnazija. Jis buvo Pasvalio krašto draugijos narys.
Šeima J. Aničui buvo pamatinis valstybės pagrindas, Jis 2015 m. neteko savo gyvenimo atramos – žmonos (su kuria kartu santuokoje pragyveno 59 m. ir užaugino du sūnus – Audrių ir Valdą), didžios savo mūzos, įkvėpėjos ir palaikytojos, Nusipelniusios Lietuvos Mokytojos Eugenijos Aničienės (Vensalvičiūtės), daug metų dirbusios Vilniaus miesto Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja. Prof. Jonas Aničas, iš didelės meilės, po skaudžios netekties, parašė atsiminimų knygą savo mylimajai. Turbūt labai retas iš mūsų galėtume parašyti knygą savo mylimam žmogui jo netekus. Parengta pagal Lietuvos edukologijos universiteto Alumnų draugijos pranešimus