Penki sovietinės okupacijos dešimtmečiai Lietuvoje pasižymėjo ne tik tiesioginėmis represijomis svetimą ideologiją atmetantiems gyventojams. Šis laikotarpis labai pakeitė gyventojų elgseną, įtvirtino iškreiptus valdžios veiksmų vertinimo modelius. Per tuos dešimtmečius užaugo dvi naujos kartos – tėvai ir jų vaikai. Natūralų pasipriešinimą neteisybei išstūmė prisitaikymas, protestus perkeliant į privatų gyvenimą, geriausiu atveju juos išsakant valdžią pašiepiančiais anekdotais ir pokalbiais savoje virtuvėje. Tačiau formuotis aktyvistų kolaborantų sluoksniui tai buvo itin palankus metas, pradedant vietinėmis valdžios struktūromis (rajonų ir miestų „vykdomaisiais komitetais“), baigiant anų laikų „profsąjungomis“. Juk visur reikėjo asmenų, vykdančių valdžios nurodymus ir baudžiančių tuos, kurie jų nevykdė. Vakarų Europos gyventojai iki šiol negali suprasti, kodėl posovietinėje visuomenėje tebėra tokios gajos nesavarankiškos elgsenos atmainos.
Anų laikų aktyvistui viskas buvo aišku: pateisinami tik tokie veiksmai, kurie atitinka valdžios nurodymus: daryk taip, kaip liepia Maskva – Vilnius – „rajonas“. Net jei tai – akivaizdi nesąmonė, priversk save patikėti, kad taip reikia, arba bent apsimesk, kad jų klausai. Nukrypti nuo valdžios paliepimų išdrįsdavo tik labiausiai patyrę ūkinių padalinių – įmonių ir kolchozų – vadovai. Kai buvo liepiama išarti dobilienas ir sėti Lietuvai nepritaikytas kukurūzų veisles, apdairus kolchozo pirmininkas dobilus paslėpdavo po paplentėje pasėtų kukurūzų juosta: juk žiemą karvėms pašaro vis tiek reikės, o vasarą – tegul jų nesimato…
Atkurtos nepriklausomybės įgyvendinimą 1990-aisiais apsunkino ne tik Maskvos pradėta „blokada“, bet ir su jokia ūkine logika nesuderinami vietinės valdžios veiksmai, kuriuose tuoj pat išryškėjo dvi kryptys: akivaizdus nesusigaudymas, kaip elgtis, ir piktavališkas kenkimas. Pirmiausia tai parodė bandymai privatizuoti pramonės ir žemės ūkio įmones. Paaiškėjo, kad didelę dalį vietinių Sąjūdžio struktūrų sudarė asmenys, neturintys jokios ūkinės veiklos patirties. Su šiose įmonėse dirbusiais specialistais privatizaciją ėmę vykdyti asmenys net nesiteikė tartis, iš anksto priskirdami juos sovietinio laikotarpio atstovams.
Taip į kolchozus, jiems privatizuoti, buvo pasiųsti rėksniai, kurie švaistėsi Sąjūdžio šūkiais, tačiau visiškai neišmanė, kaip tvarkomas žemės ūkis. Jų pradėtas pastatų ir juose buvusio inventoriaus dalinimas virto pasityčiojimu iš pačios privatizavimo proceso esmės. Ką turėjo daryti ilgus metus laukininkystės brigadoje dirbusi moteris, iš privatizuotojų gavusi neveikiančią traktorinę šienapjovę? Kokį sprendimą turėjo priimti likviduojamos galvijų fermos darbuotojai, kuriems buvo pasakyta, kad fermos pastatai atiduodami jiems bendrai valdyti? Kaip turėjo elgtis pensinio amžiaus sulaukęs laukininkystės brigados darbininkas, negavęs iš privatizuotojų jokio žemės dirbimo inventoriaus, bet atsiėmęs savo tėvų ūkio žemę, kurioje nebuvo likę nė vieno buvusios sodybos pastato?
Todėl, nors nuo to laiko jau praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai, daugelyje buvusių ūkių vis dar riogso apgriuvę buvusių sandėlių, siloso laikymo vietų, fermų, net daržininkystės šiltnamių pastatai. Atrodo, tarsi Lietuvoje būtų praūžęs karas: styro didžiuliai įmonių pastatai, išdaužytais langais (aišku, ir išgrobstyta įranga). Net dabar sunku patikėti, kad šių įspūdingų mūrų niekam nebereikia. O jei ir taip, tai kodėl jie iki šiol nenugriauti, kodėl jų aplinka netvarkoma? Ir visai neaišku, kiek dar laiko ši teritorija liks nepanaudota.
Tačiau kaip ir gamtoje tuščios vietos nebūna, taip ir dauguma buvusių ūkinių objektų jau seniai po keliolika kartų pakeitė valdytojus ir buvusią paskirtį. Nieko ūkinėje veikloje nesusigaudančius rėksnius greitai išstūmė apsukrūs verteivos, turėję ryšių su nusikaltėlių struktūromis. Taip buvo išgrobstytos ir sunaikintos ne tik didžiausios Vilniaus ir Kauno, bet ir Šiaulių, Telšių ir Plungės, Panevėžio ir Ukmergės įmonės, kurios dar ilgus dešimtmečius galėjo būti pragyvenimo šaltiniu tūkstančiams darbuotojų.
Kaimų įmonėse galėjo darbuotis daržininkai ir sodininkai, javų augintojai, pienininkystės ir kiaulininkystės specialistai, miškininkai ir melioracijos įrenginių žinovai. Bet visiems jiems buvo duota suprasti, kad atkurtai Lietuvai jų nebereikia. Šiame valstybės ūkio grobstymo procese dalyvavo labai marga publika, pradedant naujųjų laikų verteivomis, baigiant uniformuotais anų laikų veikėjais, veikusiais prieš atkuriamą Lietuvą. Tačiau jų pavardžių iki šiol nėra jokiose baudžiamosiose bylose. Net didžiuosiuose miestuose iki šiol teberiogso didžiuliai nebaigtų statybų griuvėsiai, jau apaugę ne tik krūmokšniais, bet ir nemažais medžiais. Kai atitinkamos savivaldybių institucijos po eilinių rinkimų bando vykdyti rinkėjams duotus pažadus pašalinti šias griuvenas, paaiškėja, kad net rasti jų dabartinius tikruosius savininkus – labai sudėtinga užduotis. Šalia naujo mikrorajono styro kelios griūvančios lūšnos, kurias pašalina tik tarsi netyčia kilę gaisrai.
Todėl galų gale atsakykime, kodėl 1990 metais, skelbiant valstybės atkūrimo Aktą, turėjome 3,7 mln. gyventojų, o dabar bandome deklaruoti, kad Lietuva yra visur, kur įsikuria bent keleto lietuvių bendruomenė? Ar daugiau kaip ketvirtadalio piliečių praradimą ir toliau laikysime savo valdžios laimėjimu? Kodėl taip įžūliai pasikėsinome į lietuviškąjį raidyną, ignoruodami akivaizdų faktą, kad piliečių pavardės ir vardai valstybės dokumentuose užrašomi tik valstybine kalba. Pasidomėkime, kaip JAV ir Kanadoje užrašytos lietuvių išeivių pavardės. Kas dėl tokio užrašymo laksto po teismus? Ar kada nors Lietuva kėsinosi į lenkų kalbos raidyną? Tai kodėl mes turime net teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską? Net tokias pareigas einanti pareigūnė įžūliai reikalauja, kad jos vardas ir pavardė būtų užrašyta ne valstybinės kalbos raidėmis, t. y. akivaizdžiai pažeidžiant Lietuvos Konstituciją. Mes pirmą kartą valstybės istorijoje turime Seimą, kurio narių didžiulė grupė priėmė Konstituciją pažeidžiantį įstatymą, t. y. pažeidė Konstituciją, bet ir toliau posėdžiauja Seime.
Lietuvos Konstitucijoje labai aiškiai pasakyta, kas yra šeima ir kokia jos visuomeninė paskirtis, tačiau būtent šis Seimas, brukdamas antikonstitucines nuostatas, vis įžūliau kėsinasi tai supainioti ir paneigti. Iš tikrųjų čia nėra jokios – nei teisinės, nei finansinės, nei administracinės – problemos. Nėra jokios prievartos kurti šeimą asmenims, kurie jos nekuria. Niekas tokių asmenų nediskriminuoja nei darbe, nei visuomeninėje veikloje. Nėra nė menkiausių kliūčių įregistruoti galimybę palikti arba perduoti savo turtą kitam asmeniui, nesusijusiam jokiu giminystės ryšiu. Tai iš kur toks įžūlus asmenų, sąmoningai nekuriančių šeimos, siekis bet kurią savo ir kito asmens sugyvenimo būseną būtinai pavadinti šeima? Ir kam prireikė įrodinėti, kad šeima – neutrali lyčiai, taip paneigiant jos bazinę paskirtį? Absoliuti valstybės piliečių dauguma kategoriškai nepritaria tokiam kėsinimuisi į šeimos sąvoką. Visi, kurie bando į tai kėsintis, šias visuomenės nuostatas puikiausiai žino, lygiai kaip ir tai, kad gyvenantieji šeimose niekaip nepažeidžia teisių tų asmenų, kurie šeimos nekuria. Tai kam išvis prireikė puolimo prieš šeimą?
Tačiau čia iškyla dar vienas veiksnys, analogiškas ankstesnio – okupacinio – režimo tikrovei. Aktyvistai kolaborantai su baisia neapykanta vertino viską, kas prieštarauja okupacinio režimo užmačioms. Nesvarbu, kas tai būtų – krikščioniškojo tikėjimo išpažinimas ar objektyvus tautos istorijos traktavimas. Atmesdami bet kokius objektyvius argumentus, jie vadovavosi tik svetimųjų nuostatomis. Kaip anksčiau sekė Maskvos nurodymus, taip dabar su tokiu pat įniršiu reikalauja, kad Lietuvos piliečiai besąlygiškai vykdytų Briuselio tikrus ar tik įsivaizduotus paliepimus, neretai net persistengdami ir puldami vykdyti tai, dėl ko dar net iki galo nesusitarta. Jie dažnai pasigiria, kad buvo pirmieji, vykdantys Europos Sąjungos nuostatas, net kai dėl jų dar nėra sutarta. Juos apima paniška baimė, kad dėl kai kurių nuostatų pirmiausia reikės patiems apsispręsti. Tarp dabartinių valdančiųjų dominuojantys veikėjai labiausiai bijo asmeninės atsakomybės, nes jiems visada reikia kuo nors prisidengti. Nesvarbu, kas tai būtų – švietimas ar sveikatos apsauga, ar santykiai su kaimynais. Kad tik kuo mažiau Lietuvos būtų Lietuvoje. Kad būtų galima svetimiesiems pasiteisinti, kad „mums taip nurodė“.
Jonas Jasaitis