Sakoma, kad, kai patrankos griaudžia, mūzos tyli. Tačiau ką tik išleistame poezijos almanache yra net aštuoniasdešimt vieno autoriaus eilėraščiai, skirti Ukrainai, jos žmonių didvyriškai kovai ir patiems skaudžiausiems išgyvenimams Rusijos primestame kare. 
Ir tai ne kokia karinė akcija, bet tikras karas, kurio jokiomis priemonėmis negalima nei pateisinti, nei suprasti. Rusijos siekis, pasitelkiant žiauriausias karines priemones, sunaikinti Ukrainos valstybę ir ukrainiečių tautą yra ne vien grobuoniškas, bet tiesiog neofašistinis sumanymas prieš žmoniškumą, demokratiją ir visą civilizuotą pasaulį.
Gražios valstybės, savitos ir nuoširdžios ukrainiečių tautos, milijonų jos žmonių gyvenimo tragedijos, žūtys, didžiulės emigracijos, sunaikintų ištisų miestų, gyvenviečių, suniokotos pramonės, žemės ūkio, kultūros vertybių praradimas, jų išvogimas, priverstinis didelės dalies gyventojų, netgi vaikų, ištrėmimas į Rusijos teritoriją, negalėjo likti be didelės dalies pasaulio valstybių pasmerkimo ir pasipriešinimo. Demokratinės valstybės siekia padėti Ukrainai jos kovoje prieš daug didesnį ir gausiau apginkluotą agresorių, padėti ukrainiečiams, emigravusiems į kitas šalis, taip pat pasilikusiems ir pasmerktiems dieną naktį išgyventi griaunančio, deginančio ir sėjančio mirtį karo košmarą.
Suprantama, kad visa tai atsiliepia dorų žmonių širdyse ir protuose. Niekas nežino, kur karo bangos gali pasisukti ir kiek dar daugiau išaugti. Ukrainiečių ir lietuvių tautos turi daug bendrų istorinių sąsajų, tad Ukrainos valstybės ir ukrainiečių tautos likimas, žmonių išgyvenamas skausmas negali aplenkti ir mūsų širdžių. Visa tai užgauna ir pačius jautriausius jausmus, kūrybines mintis. Ir nesvarbu, ar tai būtų profesionalūs kūrėjai, ar tik šviesuoliai mėgėjai, kuriems širdys ir gyvenimai pulsuoja poezijos eilutėmis.
Matyt, nerasime Lietuvoje ne tik miesto, bet ir rajono centro ar miestelio, kuriame nesutiktum pasitraukusio žmogaus arba šeimos iš Ukrainos. Dalis jų jau dirba prekybos centruose, mažesnėse parduotuvėse ir kitose įmonėse. Labai gerai, kad vietiniai žmonės jiems padeda, kad susikūrė daug visuomeninių pagalbos centrų. Žinoma, atsiranda ir populistinių reklaminių akcijų, bet daug svarbiau geranoriškas lietuvių tautos supratimas ir visokeriopa pagalba, užuojauta Ukrainai, jos kovotojams ir visiems kenčiantiems, dirbantiems ukrainiečiams.
Didelis ačiū Gintarui Karlauskui, kuris sukvietė mus ir išleido šį almanachą. Šio rinkinio autorių sąrašas yra platus. Ir tai labai gerai, nes rinkinyje sutilpo ne vien karo juoduliai, bet ir šviesi pergalės viltis, viltis Ukrainoje žydėti ne tik platiems saulėgrąžų laukams, bet ir gėlynams prie namų. Tad ir pats almanacho pavadinimas „Žiedas griuvėsiuose“ – tikrai simbolinis.
Sunku būtų išskirti tą ar kitą autorių, kurio eilėraštyje yra daugiau karo siaubo tikroviškumo, daugiau patirto ir išgyvento skausmo, kuriame yra daugiau pergalės vilties, kovotojų didvyriškumo, daugiau raginimo padėti Ukrainai, kuriame yra daugiau tos šviesios vilties, žiburio, būsimos saulės prasiskleisti pačiam gražiausiam ateities žiedui. Skaitai šiuos eilėraščius ir visuose randi vis naują širdgėlą, naują išgyvenimą.
Tikiu, kad bus ne vienas teismas. Bus ir Hagos tribunolas, kuris pasmerks ir nuteis šio grobuoniško karo sumanytojus ir vykdytojus. Bus tikrai teisingas žmonijos istorijos teismas. Bet ir šis almanachas, 81 poezijos kūrėjo išsakytas poetinis žodis, jau yra teismas, nuosprendis, kurio niekas niekada nei panaikins, nei ištrins. Žiedas griuvėsiuose tikrai prasiskleis ir virš Ukrainos bus ramus taikos dangus, o laukai švytės saulėgrąžų žiedų ir prinokusių kviečių spalvomis.
Dr. Leonas Milčius