Lietuvai priimant Ukrainos karo pabėgėlius, tampa svarbu prisiminti ir aptarti mūsų pačių istorinę patirtį.
S. Samsono nuotr.
Nuo Antrojo pasaulinio karo, kai didelei daliai lietuvių teko trauktis iš savo šalies, praėjo jau daugiau nei septyniasdešimt metų, tačiau muziejininkus neseniai pasiekusi istorinė medžiaga atvėrė naujų galimybių šios srities tyrimams. Kur lietuviai traukėsi Antrojo pasaulinio karo metais ir kokiomis sąlygomis jiems teko gyventi? Kaip atrodė jų kasdienybė? Kokių paralelių ir skirtumų galima įžvelgti, lyginant su šiandiene ukrainiečių padėtimi? Atsakymai į šiuos klausimus Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikių dr. Inos Ėmužienės ir Irenos Mikuličienės bei dr. Ramūno Kondrato pokalbyje.
I. Ėmužienė: Kiekvienas karas sukelia pabėgėlių bangą. Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai taip pat išgyveno šią dalią ir pirma jų stotele tapo perkeltųjų asmenų stovyklos (kitaip žinomos kaip DP). Kas jos yra ir kaip lietuviai ten atsidurdavo?
I. Mikuličienė: Nuo Antrojo pasaulinio karo bėgantys lietuviai susitelkė keliose Europos šalyse, tačiau gausiausiai – Vokietijoje. Ji buvo padalinta į sąjungininkų administruojamas zonas, kuriose veikė vadinamosios perkeltųjų asmenų stovyklos saugiai į savo šalis grįžti negalintiems žmonėms. Dalis jų gyveno nebenaudojamose koncentracijos stovyklose, barakuose, tvartuose, arklidėse, mokyklose, buvusiose vokiečių kariuomenės kareivinėse. Skirtingose zonose sąlygos skyrėsi, kai kur buvo atšiauresnės, maistas – blogesnis. Yra žinoma, kad geriausios sąlygos buvo Prancūzų zonoje, čia dauguma pabėgėlių gyveno privačiuose būstuose.
Pabėgėlius išlaikė tarptautinės organizacijos ir sąjungininkų valstybės, kurios suteikdavo maistą, pastogę, kartais – galimybę užsidirbti. Ten, kur gyveno daugiau lietuvių, būdavo suformuojama bendruomenė, įsteigiami komitetai, įkuriamos savos mokyklos ir darželiai.
I. Ėmužienė: Sąlygos – sunkios, tačiau Jūsų pavyzdžiai rodo, kad tai nebuvo tik išgyvenimas. Gyvenimas tęsėsi, buvo bandoma įsitvirtinti. Kaip atrodė kasdienis gyvenimas?
I. Mikuličienė: Lietuviai, kaip nedaugelis, sugebėjo taip įsikurti ir įsitvirtinti, kad greitai pagarsėjo tvarkingumu ir darbštumu, stebino savo aktyvumu švietimo, mokslo ir kultūros srityse. Stovyklose kūrėsi naujos organizacijos arba atsikūrė anksčiau veikusios Lietuvoje, veikė ansambliai, kartu su latviais ir estais Hamburge įkurtas Baltijos universitetas, vėliau veikęs Pineberge. Egzistavo meno mokykla ir atskiros menininkų studijos, netgi veikė leidyklos, buvo leidžiami meno albumai, grožinė literatūra, periodinė spauda. Ir visa tai pasiekta vos per ketverius metus, taigi lietuviai pabėgėliai tikrai nepasimetė, o gyvenimas tęsėsi.
I. Ėmužienė: Ramūnai, Jūsų tėvai 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. Pasidalinkite savo šeimos pabėgimo ir migracijos istorija.
R. Kondratas: Mūsų šeimos istorija labai gražiai įsipiešia į Irenos nupasakotą kontekstą. Pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją pergyvenę tėvai žinojo, ko tikėtis, todėl, artėjant antrajai, nusprendė pasitraukti. Pirmiausia atvyko į Austriją, kur išbuvo nepilnus metus. Raudonajai armijai įžengus į Austriją, traukėsi toliau į Pietų Vokietiją, Prancūzų zoną, kur sąlygos buvo geros. Stovykloje gyventi neteko, gyvenome pas ūkininką. Tėvas įsidarbino Tarptautinėje pabėgėlių organizacijoje (IRO), vėliau tapusioje Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos dalimi.
Pasklidus kalboms apie jos uždarymą, reikėjo spręsti dėl tolesnio kelio – į Ameriką, Australiją ar Kanadą. Prieš 1948 metus patekti į Ameriką buvo sunku, reikėjo turėti giminių, kurie galėtų „iškviesti“. Kartu su tėvais pasitraukė ir vyresnio amžiaus mamos tėvai, todėl į Kanadą patekti buvo taip pat sunku – ši šalis norėjo jaunų vyrų, kurie galėtų dirbti kasyklose ar kirsti mišką. Mums jau ruošiantis į Australiją, Amerikoje buvo išleistas Perkeltųjų asmenų aktas, kuriuo remdamasis galėjai rasti rėmėją, kuris turėjo atvykusiems užtikrinti darbą ir vietą gyventi. Tuomet atsirado galimybė patekti į šią šalį. Mums pavyko tą padaryti – atvykome į Niujorką ir pradėjome gyvenimą Amerikoje.
I. Ėmužienė: Pabėgėlių stovyklose taip pat veikė Baltų darbo ir sargybos kuopos. Kokia buvo jų paskirtis?
I. Mikuličienė: Šios kuopos veikė kaip sukarinta organizacija, jos buvo kuriamos iš pabėgėlių ir atskaitingos JAV, Didžiosios Britanijos karinei vadovybei. Darbas jose buvo gerai apmokamas ir suteikė šiokių tokių privilegijų, todėl norinčiųjų jose tarnauti netrūko, buvo vykdoma rimta atranka. Kuopų tikslas buvo padėti atstatyti sugriautą Vokietijos infrastruktūrą ir užtikrinti tvarką stovyklose – kartu statyti barakus, tiesti kelius, vykdyti logistines operacijas. Ypatinga jų svarba atsiskleidė 1948–1949 metais per sovietų vykdytą Berlyno blokadą, kada Vakarų Berlynas buvo aprūpinamas tik oro keliu – vadinamuoju Berlyno oro tiltu. Lėktuvai leisdavosi ir kildavo beveik be pertraukos, reikėjo juos kuo greičiau iškrauti ir pakrauti. Lietuvių darbo kuopos buvo vienos greičiausių, sugebėdavo tą padaryti vos per 9 minutes.
Mažiau žinomas faktas, kad šioms kuopoms priklausę lietuviai saugojo nacių karo nusikaltėlius Tarptautinio tribunolo Niurnberge metu. Lietuvių kuopos buvo pagarsėjusios savo darbštumu ir pareigingumu, o tokia atsakomybė tik įrodė itin didelį sąjungininkų pasitikėjimą lietuviais.
I. Ėmužienė: Prieš kelerius metus Henry Gaidis Lietuvai padovanojo išskirtinio dydžio kolekciją, kuri atvėrė galimybes ir naujiems priverstinės emigracijos tyrimams. Dabar šios istorijos turi ir labai konkrečius jas liudijančius objektus – uniforminį švarką, marškinius, apdovanojimus už garbingą darbą, tačiau atradome ir unikalių rašytinių dokumentų. Papasakokite apie juos.
I. Mikuličienė: Nudžiugino rasti 1941 metų dokumentai, kurių tikrai išliko nedaug. Įdomus eksponatas susijęs su Prezidento Antano Smetonos atvykimu į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai jo Ekscelencijos priėmimo Niujorke dalyvių nuotrauka ir šia proga surengto banketo meniu su jame dalyvavusių svečių parašais. Muziejuje neturėjome ir pokalbio metu pono Ramūno paminėto iškvietimo į Jungtines Amerikos Valstijas dokumento, vadinamojo afidevito (angl. Affidavit of Support). Juo Amerikoje jau seniau apsigyvenęs ir ekonomiškai įsitvirtinęs asmuo laiduodavo, kad valstybei nereikės duoti pašalpos, atvykusiajam bus suteikta gyvenamoji vieta ir darbas. Dabar su kolekcija atkeliavo 1941 metais jūrų karininkui Vytautui Kuizinui suteiktas toks dokumentas.
Apskritai, muziejui labai trūko medžiagos iš minėtų darbo ir sargybos kuopų veiklos Vokietijoje. H. Gaidžio dovanotoje kolekcijoje radome sargybos kuopos kapeliono dokumentus: pasą, įvairius pažymėjimus, leidimą įeiti į Niurnbergo karinės sargybos štabą, taip pat kitų kuopų narių dokumentus, susijusius su vairuotojo, policininko mokymais, pažymą, išduotą asmeniui pasitraukiant iš darbo tarnybos. Šie dokumentai vėliau buvo būtini emigruojant. Be jau minėto afidevito, vykstant į Ameriką taip pat būdavo reikalaujama turėti ir sveikatos apžiūros, vakcinacijos dokumentus, plaučių nuotraukas. Džiaugiuosi, kad jau kitais metais muziejus išleis nemažos apimties leidinį apie lietuvių išeiviją su šia ir visa kita istorine medžiaga.
I. Ėmužienė: Skelbiama, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 55 tūkstančius ukrainiečių. Labai panašus skaičius lietuvių atsidūrė pabėgėlių stovyklose Antrojo pasaulinio karo metais. Kokias dar paraleles įžvelgiate?
I. Mikuličienė: Istorija dažnai kartojasi. Svarbu matyti istorinę praeitį ir surasti sąsajų su šiandiene ukrainiečių padėtimi, atsiminti, kad ir lietuviai Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti savo šalį, daugumą jų priglobė Vokietija, o vėliau jų keliai nuvedė ir į Ameriką, Australiją, Kanadą ar kitus kraštus. Skirtumas tas, kad ukrainiečiai dabar atkeliauja ne į sugriautą šalį, o į sąlyginai turtingus kraštus, kurie gali jiems nedelsiant padėti. Lietuviai bėgo į visiškai sugriautą kraštą ir nieko nesitikėjo, bet sugebėjo pakilti, įsikurti, net padaryti atradimų ir neprapuolė. Todėl manau, kad ir dabartiniai pabėgėliai turi vilties, ir mes jiems padėsime.
Živilė Stadalytė
Autorė yra Lietuvos nacionalinio muziejaus komunikacijos
specialistė