Kokios yra tarpukario Lietuvos karinio laivyno ištakos? Koks vaidmuo čia tenka vienintelio Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonui Povilui Labanauskui (1908–1999)?
Povilas Labanauskas . H. Gaidžio kolekcija
Ką naujo apie šį žmogų ir mūsų valstybės karinį jūrų laivyną atskleidžia istoriko Kęstučio Kilinsko tyrimas, atliktas remiantis paroda „Išpakuojam! Henrio Gaidžio dovana Lietuvai“? Apie visa tai buvo kalbama Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusioje istorikų dr. Kęstučio. Kilinsko, dr. Jono Vaičenonio ir dr. Ingos Zakšauskienės diskusijoje, kurią moderavo dr. Norbertas Černiauskas.
N. Č. Jonai Vaičenoni, Kaip visame šiame kontekste atsiranda Povilas Labanauskas, tapęs karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonu?
J. V. Kartu su bičiuliu Vytautu Kuizinu, dar būdami paaugliais, apie 1923–1924 m. jie tapo jūrų skautais. Tai ir formavo abiejų vyrų tapatybę bei turėjo didžiulę įtaką jų gyvenimui. 1928 m. Lietuva siunčia gabiausius savo karininkus mokytis į Vakarus. Valdžios atstovai jau svarsto apie karo laivo poreikį ir ruošiasi siųsti du asmenis jūrų laivybos studijoms į Italiją. Kandidatų atrankai vadovauja Petras Jurgėla, vienas iš skautybės lyderių šalyje. Jis guldo galvą už šiuos du vaikinus ir jiedu išsiunčiami mokytis. Čia verta paminėti unikalų dalyką – nors valstybė dar net neturėjo savo laivyno, vaikinams buvo pasiūta karinė uniforma. Ją vilkėdami, jie reprezentuoja Lietuvą studijų metais Italijoje. Mokslai baigiasi, vaikinai grįžta, o karo laivo vis dar nėra. Yra tik idėjos. Sprendimai dėl karinio laivyno galiausiai priimami 1935 m. pradžioje. Vadu paskiriamas Antanas Kaškelis, o jo pagalbininkais tapo Labanauskas, Kuizinas ir Antanas Darginavičius. Atsiranda ir laivas.
„Prezidentas Smetona“. H. Gaidžio kolekcija
1937 m. prasideda Lietuvos kariuomenės reformų laikas, gynybiniai planai modeliuojami labiau sausumoje nei jūroje. Nepaisant to, visuomenei nuolat pabrėžiama, kad turime jūrą, o Lietuvos jūrų laivyną reprezentuoja 100 jūreivių ir vienas karo laivas „Prezidentas Smetona“. 1939 m. pasitraukus šio laivo vadui Kaškeliui, naujuoju kapitonu tapo P. Labanauskas, kuris dar prieš metus kartu su bičiuliu V. Kuizinu parengė planą, kaip ateinančių dešimties metų perspektyvoje turėtų keistis ir stiprėti Lietuvos karinis laivynas. Buvo kalbama, kad laivą galima pastatyti per dvejus metus, bet jūrų karininkui parengti reikia septynerių metų.
N. Č. Ar sutiktumėte, kad P. Labanauskas yra ne tik vienas iš Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, idėjos mąstytojų, bet ir jos įgyvendintojas?
J. V. Sutikčiau. Iš visų laiškų, atsiminimų ir turimų duomenų ryškėja jo lyderystė. Ir apskritai lyderyste, kad ir kitose karybos srityse, pasižymėjo skautai. Skautybės pradmenys įskiepijo labai daug.
N. Č. Povilo Labanausko gyvenimą galima skelti į dvi dalis: gyvenimas Lietuvoje iki 1940 metų ir gyvenimas JAV nuo 1941-ųjų. Tačiau, Kęstuti Kilinskai, kas vyksta tarp 1940 ir 1941 metų? Kaip jis atsiduria Niujorke?
K. K. Pirmiausia pasakysiu, kad siekis imtis šio tyrimo parodoje „Išpakuojam“ išplaukė iš mano susidomėjimo karybos istorija. Norėjosi sužinoti, kaip lietuviai įsivaizduoja jūrinę karybą, mūšį jūrose. Deja, kai tyrinėjau šią temą, mažai ką radau. Lietuvių santykis su jūra, pasirodo, daug paprastesnis, nei įsivaizdavau. Tačiau ką pavyko padaryti, tai aiškiai įrėminti P. Labanausko emigracijos, arba patekimo į Ameriką, istoriją.
K. Kilinskas, J. Vaičenonis. S. Samsono nuotr.
N. Č. Kokia ji?
K. K. Istorijos pradžia – 1940 metai, liepa. Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“ stovi Palangos uoste, uostas po žiemos užneštas smėliu, laivas negali išplaukti. Tai Lietuvos okupacijos pirmosios dienos. Laivo įgula lieka laive, o P. Labanauskas su Ričardu Naku ir kolega iš studijų Italijoje V. Kuizinu, sovietų prižiūrimi, maža jachta buriuoja Baltijos jūroje, prisidengdami norintys „palaikyti formą“. Ir taip vieną dieną vyrai išplaukė į Vokietiją. Čia P. Labanauskas atsiduria Gleisgarbeno pabėgėlių stovykloje. Po mėnesio – jis jau kariniame fabrike Berlyne, kur, apsinuodijęs švinu, guli ligoninėje. Iš Berlyno jis rašo laišką JAV karinio laivyno atašė su prašymu tapti šios valstybės laivyno nariu. Aiškėja, kad P. Labanauskas nori patekti į JAV.
Kitas pėdsakas veda į Portugaliją, iš kurios P. Labanauskas atsiduria Rio de Žaneire. Iš čia emigrantų laiveliu jis plaukia į šiaurę, bet laivas sulaikomas ir P. Labanausko kelionė baigiasi Trinidado saloje. Tačiau jis nenuleidžia rankų, galiausiai nusiperka laivo bilietą ir po mėnesio išlipa Niujorke. Atvykus į JAV, jam nepavyksta patekti į karinį laivyną, nes tam reikia bent dešimt metų būti JAV piliečiu. Pilietybę P. Labanauskas gauna tik 1947 m. Jis studijuoja, baigia elektros inžinerijos magistrantūrą ir pradeda dirbti „General Electric“ kompanijoje, o galiausiai rengia radijo „Amerikos balsas“ transliacijas į okupuotą Lietuvą.
Atsidūrus emigracijoje, jo tapatybėje išsiskiria dvi linijos – palaikoma tarpukario Lietuvos karininko tapatybė: jis pasisiuva uniformą su lietuviškai simboliais, atsispausdina vizitinę kortelę ir blanką, kur prisistato laivo kapitonu. Ir kartu jis įsitvirtina kaip gerą išsilavinimą turintis, kvalifikuotas darbuotojas.
N. Č. Kęstutis jau užsiminė apie vieną P. Labanausko gyvenimo etapų, kuris ypač ryškus jo biografijoje gyvenant emigracijoje – tai darbas „Amerikos balso“ radijuje. Inga Zakšauskiene, kokia organizacija buvo „Amerikos balsas“, kaip į ją pateko P. Labanauskas, kuris, kaip žinome, nebuvo žurnalistas?
I. Z. „Amerikos balsas“ – tai JAV valstybės departamento radijas. Įsivaizduokime, kad mūsų Prezidentūra turėtų savo radijo stotį. Tai štai, 1942 m. P. Labanauskas rašo laišką „Amerikos balso“ direktoriui, kuriame teigia, kad reikalingos šio radijo transliacijos lietuvių kalba ir jos turi būti transliuojamos į Lietuvą. Laiške jis nuogąstauja, kad okupuotoje Lietuvoje vykdoma aktyvi sovietinė propaganda, kuri neigiamai pristato JAV, ir tam reikia atsvaros. „Amerikos balsui“ P. Labanauskas rašo periodiškai ir vis siūlo atidaryti lietuvišką radijo redakciją. Atsakymas visada neigiamas, iki pat 1951 m., kai pagaliau JAV valstybės departamentas patvirtina, kad tikrai reikia radijo laidų Lietuvai lietuvių kalba. Tik iš kur paimti žmonių? Tą srautą, kuris 1948–1949 m. į JAV atvyko iš Lietuvos, reikėjo patikrinti, kad kokio komunisto neatrinktum radijo transliacijoms vesti. Taip P. Labanauskas atsiranda lietuviškoje „Amerikos balso“ redakcijoje ir čia dirba iki pat 8-ojo dešimtmečio.
Klausantis P. Labanausko vedamų laidų, aiškėja, kad jis buvo labai profesionalus, visada įsigilinęs į temą, o temų spektras – labai platus. Jis kalbina jūrų skautus, lietuvių kilmės kino aktorius, „Metropolitan Opera“ solistus ir t. t. Jis buvo įsitraukęs į radijo laidų rengimą ispanų kalba į Lotynų Ameriką, prancūzų kalba – į Afriką ir ukrainiečių kalba – į Europą.
Visą pokalbį apie Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ kapitoną P. Labanauską ir tai, ką pavyko išsiaiškinti istorikui K. Kilinskui, nagrinėjusiam šio kapitono archyvą, galima peržiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=SLLV8pXhqvk.
Šis pokalbis yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Išpakuojam!“ dalis. Parengė
Arminas Šileikis