Veržli, aktyvi, inovatyvi visuomenė – tokią Lietuvą nori matyti verslas, valstybės institucijos, visuomenė. Vilniaus ir Klaipėdos universitetų mokslininkai, analizuodami naujausius duomenis apie 1980–2000 m. gimusių Lietuvos žmonių gyvenimo eigą, patvirtina užsienyje atliktų tyrimų tendencijas: šios kartos gyvenimo keliai yra daug įvairesni nei vyresniųjų – jauni žmonės priima daug nestandartinių sprendimų. Vis dėlto, esant dideliam socialiniam nesaugumui, jie yra linkę pasirinkti saugesnes, konservatyvias ir ne visada labiausiai asmeniškai, o ir visuomenei naudingas gyvenimo strategijas.
Kas labiausiai linkę rizikuoti ir imtis naujovių?
Švedija, Suomija, Danija, Norvegija, Nyderlandai nuo seno žinomos kaip inovatyviausios, verslui palankiausios pasaulio šalys. Remiantis praėjusių metų Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos (angl. World Intellectual Property Organization) indeksu, Švedija laikoma inovatyviausia pasaulio šalimi po Šveicarijos. Nyderlandai šiame reitinge užima šeštą, Suomija – septintą, Danija – devintą vietas. Lietuva – 39-ą. Pagal Europos Sąjungos (ES) inovatyvumo indeksą, inovatyviausiomis šalimis 2021 m. buvo laikomos šalys Švedija, Suomija ir Danija. Lietuva užima 18-ą vietą ES. Šiek tiek lenkiame Lenkiją ir Latviją.
Pateisinant prastesnius, nei norėtume, rezultatus, dažnai kalbama apie investicijų, technologijų, švietimo ar infrastruktūros spragas. Vis dėlto pamirštamas labai svarbus klausimas – ar mūsų žmonės, o ir įmonės, yra pakankamai saugūs, kad ryžtųsi imtis naujovių ir rinktis sprendimus, kurie susiję tiek su didesne grąža, tiek su didesne rizika?
Kai kam šis klausimas gali pasirodyti nelogiškas. Argi saugumas svarbus, norint paskatinti inovacijas? Gal kaip tik didelis nesaugumas skatina didžiausią proveržį ir atradimus? Pavieniais atvejais – galbūt. Vis dėlto ekonominis nepastovumas neskatina visuomenės eksperimentuoti. Tyrimai rodo, kad ankstyvoji socializacija ekonomiškai pastoviu augimo laikotarpiu skatina kartos iniciatyvumą ir rizikos prisiėmimą. Tačiau karta, kurios socializacija vyko ekonominio nepastovumo ar net nuosmukio laikotarpiu, yra mažiau linkusi rizikuoti, mažiau pasitikėti savimi.
Dėl šių priežasčių geriausius mokymosi rezultatus pasiekę, talentingi Pietų Europos gyventojai daug dažniau pasirenka valstybės tarnybą, nei veržiasi rizikuoti ir kurti verslą. Individualiu požiūriu tai suprantama – siekiama saugios pastovios būsenos, kai valstybę dažnai krečia ekonominės krizės, o socialinės garantijos – menkai išplėtotos. Visuomenės mastu tai gali sumažinti bendrą produktyvumą, talentingų žmonių sukuriamą pridėtinę vertę ir ilgalaikę naudą.
Įpratę gyventi didelio nepastovumo sąlygomis
„Sakyčiau, kad gimę nuo 1997 iki 2000 m. yra tarpinė karta Lietuvoje, nes, žiūrint istoriškai, užaugo dar tik neseniai nepriklausomoje Lietuvoje. Mes nesame patyrę tokių griežtų sovietinių reliktų, o jeigu patyrę, tai ankstyvoje vaikystėje. Tai karta, kuri užaugo tam tikrame „bardake“, – teigia tyrimo dalyvis, 1998 m. gimęs vyras. 1990–2000 m. laikotarpis Lietuvoje dažnai yra vadinamas laukinio kapitalizmo laikotarpiu. Neabejotinai didelis šio laikotarpio socialinis ir ekonominis nesaugumas negalėjo neatsiliepti to meto vaikų ir paauglių kartai. Nemažai daliai Lietuvos šeimų tai buvo didelių sukrėtimų ir pokyčių laikotarpis. Vaikų ir jaunimo socializacija vyko tuomet, kai jų tėvai grūmėsi su sparčiai pasikeitusia socialine ir ekonomine tikrove, keitė darbus, profesijas, patyrė nedarbo ir kitokio nepritekliaus laikotarpius. Tokiame kontekste jaunoji karta turėjo pati kurti savo gyvenimo strategiją, kurioje ekonominis ir socialinis pastovumas yra labiausiai trokštama vertybė.
„Mes turime atsakingumo, gal truputį net perdėto. Mums įkalta, kad tu turi sunkiai dirbti ir sunkus darbas pats savaime yra vertybė. Man atrodo, kad jaunesnė karta – daug laisvesnė ir turi daug iliuzijų, kai labai svarbu, kad darbas būtų tau labai svarbus ir čia esi savaime įdomus. Mūsų karta labiau geba prisitaikyti prie iššūkių, nes mes matę visokių situacijų iš tėvų, kad tikrai gali būti sunku“, – teigia tyrimo dalyvė, moteris, gimusi 1991 m.
Išbandymai ir nepastovumas sietini ne tik su 1990 m. įvykiais, bet ir su 2000 bei 2009 m. finansinėmis krizėmis, COVID-19 pandemija, o pastaruoju metu – karu Ukrainoje. Visas šis nepastovumas neabejotinai atsiliepia tam, kaip savo gyvenimo kelią renkasi dabartiniai trisdešimtmečiai ar dvidešimtmečiai.
Saugumą ir nesaugumą kuria ir mūsų institucijos
Nemažai daliai žmonių pagrindinis adaptacijos nesaugumo sąlygomis mechanizmas yra tradicinės, institucijų padiktuotos gyvenimo eigos pasirinkimas, kuris garantuoja didesnes socialines garantijas, bet dažnu atveju – ir mažesnę finansinę grąžą. Žvelgiant į Lietuvos socialinės apsaugos sistemą, institucijų mums padiktuotas gyvenimo eigos modelis yra linijinis, t. y. nuosekliai pereinantis tarp gyvenimo etapų – nuo mokyklos į profesinio arba aukštojo mokymosi sistemą, tuomet į darbą ir šeimos formavimą, o sėkmingai atidirbus bent trisdešimt penkerius metus – į pensiją.
Reikalavimai socialinio draudimo stažui, siekiant užsitikrinti socialines garantijas susirgus, gimus vaikui, nedarbo, negalios, senatvės atvejais, diktuoja, kad pagrindinis saugumo garantas yra nuolatinis darbas. Tačiau tokie darbai ne visada yra inovatyvūs ar sukuriantys aukščiausią pridėtinę vertę žmogui ir visuomenei. Socialinės politikos požiūriu socialinis draudimas – tai „gyvenimo eigai jautri“ politika, kai atsižvelgiama į praeities nuopelnus, bet ne į ateities perspektyvas. Esant tokiai politikai ir menkam finansavimui, labai trūksta investicijų į pagrindinį mūsų šalies turtą – žmogiškąjį kapitalą.
Darbo svarba mūsų visuomenėje yra ypač didelė ir žvelgiant istoriškai. Tik prieš kiek daugiau kaip trisdešimt metų ištrūkome iš sovietinės visiško užimtumo visuomenės tvarkos. Nėra keista, kad mūsų socialinės apsaugos sistema paveldėjo didelę orientaciją į darbą: dominuoja socialinio draudimo įmokomis iš darbo paremta „Sodros“ sistema. Nedirbantys, juo labiau socialinės pašalpos gavėjai, yra stigmatizuojami, išstumiami iš visuomenės, atsiduria jos užribyje. Ypač ryškiai tai matėme 2009–2010 m. finansinės krizės akivaizdoje. Netekus darbo ir pajamų, „pašalpinio“ dalia mūsų visuomenėje buvo tokia karti, kad patrauklesnė išeitis buvo emigracija. Per dešimtmetį nuo minėtos krizės netekome beveik dešimtadalio mūsų šalies gyventojų. Kartu netekome ir jų potencialo kurti savo valstybėje.
COVID-19 pandemija – pokyčių skatintoja?
Tiesa, ne kiekviena krizė yra absoliutus blogis. Unikali situacija ir galimybė 1980–2000 m. gimusiai kartai pasitaikė COVID-19 pandemijos akivaizdoje. Nors tai neabejotinai buvo dar vienas skaudus nesaugumo ir nestabilumo laikotarpis mūsų gyvenime, valstybės vykdoma politika buvo gana netikėta ankstesnės krizių valdymo patirties kontekste. Buvo pasirinkta ne veržti diržus, bet visomis priemonėmis stabilizuoti situaciją. Tai reiškė didelio masto valstybės skolinimąsi, siekiant kurti naujas, iki tol neregėtas socialines garantijas. Pagrindinės jų – subsidijos darbo vietoms išlaikyti. Buvo įvesta ir apie metus galiojo darbo paieškos išmoka pakankamo draudimo stažo neturintiems bedarbiams. Tokio didelio masto socialinė investicija kartu su per prastovas atsiradusiu laisvu nuo darbo laiku paskatino dalį žmonių įgyti naujų kvalifikacijų, pergalvoti savo gyvenimo kelią, keisti darbą.
„Apskritai per visą pandemijos situaciją iš tokių mano aplinkos arba mano sociumo trisdešimtmečių atsirado žmonių, kurie išklausydavo po kelis tuos „Courseros“ kursus ir ten dėdavo tuos sertifikatus. Atrodo, visi turėjo tiek daug laiko ir tapo labai darbingi“, – teigė tyrimo dalyvė, moteris, gimusi 1988 m.
Ar po 2000 m. gimusi karta turės daugiau vidinės laisvės?
Dar per anksti spręsti, kokia bus naujoji, po 2000-ųjų gimusi, karta ir kokį kelią ji pasirinks. Tai vis dar labai jauni, dažnai dar švietimo sistemoje esantys žmonės. Vis dėlto pasaulinės tendencijos rodo, kad vadinamosios Z kartos atstovai yra labiau linkę rizikuoti, pasirinkti nelinijinį gyvenimo kelią, atviresni išbandymams ir naujovėms, besijaučiantys saugiau. Galbūt tai patvirtins ir tolimesni tyrimai Lietuvoje. Kaip teigia 1980–2000 m. kartos atstovai:
„Mano karta yra pereinamojo laikotarpio – tarp ankstyvosios Nepriklausomybės ir atėjimo į Europos Sąjungą. Vertybiniu moraliniu požiūriu ji yra nei visai Rytų bloko, nei visai Vakarų. Yra dar sovietinės traumos paveldėtos šeimos modelis“, – teigia moteris, gimusi 1991 m. „Mes – tarsi tarpinė karta, kuri jau pradėjo laisvėti ir lipti į tą maksimalizmą, bet dar nesame visiškai laisvi iš vidaus. Aš pasižiūriu į savo dešimt metų jaunesnę sesę, – koks laisvas yra jos požiūris. Kai su ja pabendrauju, aš jaučiuosi tokia sovietinė“, – sako 1989 m. gimusi moteris.
Doc. Laima Žilinskienė, doc. Jekaterina Navickė
Autorės yra VU Filosofijos fakulteto docentės.