Ir aš ieškojau žiedo paslaptingo
Tarp eglių ir pušų, rasotų uogienojų,
Vešlūs paparčiai žemėn linko,
Medžių viršūnėse kažkas kvatojo.
Tik neradau, vėl nieko neradau,
Tamsi naktis raistan už nosies vedė,
Lig kelių kelnes, kojas sušlapau,
Grįžau namo, žiedelio nesuradęs.
Mažytėj proskynoj staiga kažkas nušvito,
Pro žolių tankmę plaikstėsi ugnelės…
Galbūt tai jis? Šį kartą laimė krito —
Papartis žiedą man į ranką kelia.
Bet ne, ant laibo stiebo suposi, lingavo
Žydri žiedai palaukės katilėlio.
Tokia lemtis — švelnusis džiaugsme mano,
Iš pasakos į dabartį atkėlęs.
Skarota eglė įkandin murmėjo —
Žmogau žmogau, laimingas gi esi,
Juk tokios gražios Joninės atėjo,
Pabūk ilgiau trumpiausioje nakty.
Leonas Milčius