Apie kai kurias klaidas dr. Norberto Černiausko knygoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“
Dr. Laima Petrauskienė
Man atostogaujant, paskambino bendradarbė ir pranešė intriguojančią naujieną: „Klausiausi vakar Norberto Černiausko knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ skaitymų per radiją. Šioje jo knygoje paminėtas ir P. B. Šivickis, kaip rekomenduojantis taikyti kraštutines eugenikos priemones, netgi sterilizaciją. Ar žinai apie tokias jo rekomendacijas?“ „Ne, – atsakau. – Tokių dalykų negirdėjau, nors visus jo raštus perskaičiau.“ „Bet knygos autorius cituoja Šivickio raštus“, – nustemba ji. „Gerai, – sakau. – Kai grįšiu, pažiūrėsiu, ką parašė autorius, ir palyginsiu su tuo, ką parašė Šivickis. Kiekvieno sakinio mintinai neatsimenu.“
Dr. Norberto Černiausko knyga buvo skaitoma laidoje „Vakaras su knyga“ 2022 m. birželį, tris vakarus iš eilės: 15, 16 ir 18 dienomis. Mane sudominusi dalis „Mūšis dėl moterystės“ (antroji skaityta knygos dalis) skambėjo per radiją birželio 16 d.
N. Černiauskas savo knygoje aprėpė labai daug sričių, o užsimojus labai daug, dažnokai neišvengiama ir klaidų. Klaidų būna visokių, nedidelių ir nereikšmingų, o būna ir tokių, kurios yra apmaudžios. N. Černiausko išdėstytos mintys apie P. B. Šivickio tekstą „Ar galima pagerinti žmoniją?“ yra klaidingos ir tikrai apmaudžios, įžeidžiančios jo atminimą ir visą pulką jo artimųjų – vaikus, vaikaičius, provaikaičius. Knygos autorius neatidžiai perskaitė P. B. Šivickio penkių puslapių tekstą, kurį cituoja ir, deja, iškraipo.
„Mūšyje dėl moterystės“ N. Černiauskas kalba apie Lietuvoje kilusias diskusijas dėl rengiamo Civilinės santuokos įstatymo projekto ir siūlomų santuokos suvaržymų. Pastarieji lietė sergančius nepagydomomis psichinėmis ligomis, silpnaprotyste ar chroniškomis užkrečiamomis ligomis. Paminėjęs, kad dėl projekto buvo tariamasi su psichiatru Juozu Blažiu, aktyviai besidominčiu eugenikos problemomis, N. Černiauskas pasako, kad apie eugeniką 1940 m. užsiminė ir prof. Pranciškus Baltrus Šivickis savo knygoje „Gyvoji gamta ir mes“. Šioje savo teksto vietoje įterpdamas pasakojimą apie P. B. Šivickio straipsnį „Ar galima pagerinti žmoniją?“, N. Černiauskas tarsi ir nekelia abejonių dėl P. B. Šivickio dalyvavimo diskusijoje.
Tačiau minėtas P. B. Šivickio straipsnis pirmąkart buvo publikuotas 1934 m. „Naujojoje Romuvoje“ ir skirtas plačiajai publikai susipažinti su eugenikos mokslu, o ne diskutuoti apie santuokos įstatymo projektus. Jokiose diskusijose dėl įstatymų projektų P. B. Šivickis nedalyvavo. Tad logiška būtų manyti, kad „Mūšyje dėl moterystės“ P. B. Šivickis išvis neturėjo būti minimas. Na, bet jeigu jau paminėtas, tai būtų gražu, kad jo mintys nebūtų iškraipytos.
Iš tikrųjų minėtas P. B. Šivickio tekstas „Ar galima pagerinti žmoniją?“ yra visai nesudėtingas, nereikalaujantis kokio nors ypatingo biologinio išsilavinimo. Tačiau reikalauja atidumo – skaityti ir atskirti, ką sako eugenikai ir ką sako pats P. B. Šivickis. N. Černiauskas sukonstruoja pasakojimą taip, tarsi pats P. B. Šivickis siūlytų daugelį drastiškų eugenikos priemonių. Tad nenuostabu, kad ir mano bendradarbė, nemažai žinanti apie P. B. Šivickį, nustebusi klausė, ar aš žinau, kad P. B. Šivickis siūlė tokias priemones.
Prieš pradėdamas dėstyti eugenikų siūlymus, P. B. Šivickis apie tai aiškiai pasako: „Eugenikai siūlo šias priemones.“ Teksto viduryje taip pat pasako: „Eugenikų nuomone“. Tačiau N. Černiauskas tą eugenikų nuomonę ima ir priskiria P. B. Šivickiui, kuris, dėstydamas eugenikų nuostatas, kalba visai neutraliai, neįkišdamas į savo tekstą jokių komentarų, o savo paties pasvarstymus išdėsto po viso atpasakojimo. Atrodo, kad iki P. B. Šivickio pasvarstymų N. Černiauskas taip ir nenukeliavo, nes savo knygoje jis aptaria tik išdėstytas eugenikų mintis, kurias prirašo P. B. Šivickiui, o to, kas pasakyta paties P. B. Šivickio apie tas priemones, jo aptarime nėra.
Taigi skaitome N. Černiausko tekstą, kuriame, kad atrodytų „macniau“, kai kurias labai drastiškas priemones knygos autorius paryškina kursyvu. Tad seku jo pavyzdžiu ir man kliūvantį tekstą bei kai kuriuos savo pačios dedamus akcentus paryškinu: „Apibendrindamas pasaulinės eugenikos šalininkų idėjas (nuo Šiaurės Amerikos iki Didžiosios Britanijos ar Vokietijos) profesorius referavo, kad yra keletas būdų, kaip apsisaugoti nuo tautos sunykimo. Viena vertus, reikėjo griežtai uždrausti tuoktis silpnapročiams ir kitiems žmonėms, turintiems nepageidaujamų savybių, sugriežtinti vedybų kontrolę (egzistuojanti Bažnyčios ar valstybės kontrolė jam neatrodė pakankama), vykdyti sterilizacijos programas tiek vyrams, tiek moterims – operacija yra labai lengva ir nepavojinga.“
Komentuoju N. Černiausko komentarą, įkištą į eugenikų siūlomas priemones. Taigi, ne P. B. Šivickiui, o tik eugenikams taip atrodė. Cituoju P. B. Šivickio originalų sakinį: „Tokios rūšies kontrolė iš tikrųjų ir dabar yra ar bažnyčios, ar atskirų valstybių prižiūrima, bet ji nėra pakankamai griežta; eugenikų nuomone, toji kontrolė galėtų eiti toliau ir būti daug griežtesnė, negu dabar yra.“ Taigi, čia yra eugenikų, o ne P. B. Šivickio nuomonė. Sterilizacijos programų vykdymas – taip pat eugenikų nuomonė. P. B. Šivickis buvo zoologas, ne eugenikas. Jis tik parašė minėtą apžvalgą apie eugenikų darbus.
Prakalbus apie bažnyčią, verta priminti, kad P. B. Šivickis buvo tikintis, niekada nesipyko su bažnyčia ir jos nekritikavo. 1940 m., sovietams pradėjus „kadrų valymus“ Vilniaus universitete, jis buvo atleistas iš pareigų kaip tikintis žmogus. Vėliau jam pavyko sugrįžti į darbą buvusių jo studentų dėka.
Toliau cituoju N. Černiauską: „Kita vertus, Šivickis ragino imtis ir ne tokių radikalių priemonių – valstybė turėtų mažinti mokesčius vedusiems ir vaikų susilaukusiems, dovanomis skatinti gimstamumą ir t. t. <…>.“ Deja, ir šio sakinio pradžia – vėl klaidinga: visos tos socialinės priemonės – ne P. B. Šivickio raginimas, o tik jo įvardijimas, ką siūlo eugenikai…
Aptaręs eugenikų nuostatas, P. B. Šivickis parašo savo nuomonę (kaip minėjau, ji visai neatspindėta N. Černiausko tekste) apie jų siūlomus projektus: „Svarbiausias visiems tiems projektams priekaištas yra tas, kad sunku išspręsti, kokią savybę reikia laikyti pageidaujama ir kokią – nepageidaujama. Juk tas pats žmogus gali būti laikomas ir kvailiu, ir genijumi, destis, kas sprendžia apie jo protingumą. Ypačiai sunku surasti tikrą sprendimą neigiamoms savybėms. Tokioms savybėms surasti gali turėti įtakos įvairios pašalinės priežastys, kaip turtas, pažiūros į religiją, politiką ir kt. Vienas labai svarbus dalykas, į kurį reikia atkreipti akis, yra tas, kad gerosios ir blogosios atsigemančios (dabar sakome – paveldimos – L. Petrauskienės pastaba) savybės yra labai dažnai sumišusios, ir sunku jas vieną nuo kitos atskirti. Juk silpnos sveikatos kūdikis gali išaugti labai žymiu proto žmogum. Tokie gerai žinomi vyrai, kaip mokslininkas Newtonas, poetas Heine, filosofas Spenceris, poetas Byronas ir daug kitų, buvo labai silpni ir sunykę vaikai, bet išaugo tikrai žymiais savo srities žmonėmis. Iš kitos pusės, sveiki ir tvirti vaikai gali išaugti nepageidaujamais piliečiais.”
Straipsnio pabaigoje P. B. Šivickis išdėsto savo nuomonę dėl eugenikos ateities: „Dar daug dalykų mes nežinome apie tuos dėsnius, kurie veikia patį žmogų ir visą jo pasaulį, bet daug ko mes nežinome ir apie tuos dėsnius, kurie veikia įvairius kitus gyvus daiktus. Kai ištirsime visus tuos faktorius, kurie veikia gerinant gyvulių ir augalų veisles, tada galėsime geriau pažinti ir suprasti taip pat ir tuos faktorius, kurie veikia patį žmogaus atsigimimą ir gyvenimą. Tada galėsime išsamiai atsakyti ir į klausimą, ar galima iš tikro pagerinti žmoniją.“
Kalbėdamas apie Mendelio dėsnius kitame tos pačios knygos „Gyvoji gamta ir mes“ straipsnyje „Mendelizmas – variacijų tyrinėjimo mokslas“, P. B. Šivickis pasako: „Įvairaus plauko žmonijos gerintojai ir tie svarbiausiu argumentu ima Mendelio dėsnius ir visą genetikos mokslą.“ Tad atrodo, nelabai jau pagarbus buvo P. B. Šivickio požiūris į žmonijos gerintojus…
Ir „sekasi“ gi P. B. Šivickiui. Iš Vilniaus universiteto visiems laikams buvo pašalintas 1948 m., kaip netinkantis auklėti studentų tarybine dvasia, nes atsisakė pasmerkti genetiką, o atvykusiems iš Maskvos emisarams pasakė, kad Mendelis ir Morganas padarė daug, ir dar neaišku, ką padarys Mičiurinas ir Lysenka. Apie jo „reakcines“ pažiūras buvo pagarsinta visai Lietuvai okupacinės valdžios leistame laikraštyje „Tiesa“, turėjusiame didžiausią tiražą. XXI a. vėl visai Lietuvai per Lietuvos radiją garsinamos, atseit, P. B. Šivickio pažiūros apie eugeniką. Vilniaus universitetas prieš keletą metų viešai atsiprašė P. B. Šivickio už 1948 m. atleidimą, perduodamas tą atsiprašymą jo vaikams.
O kaip bus su Lietuvos radiju? Ar ir toliau bus skaitomas „Mūšis dėl moterystės“? Radijas pasiekia daug daugiau klausytojų, nei knyga – skaitytojų. Savo laidas radijas dažnokai kartoja.
Dr. Laima Petrauskienė yra knygos „Pranciškus Baltrus Šivickis, 1882–1968“ autorė.