Pokalbis su VU prof. Egidijumi Rimkumi
„Kas gali laukti mus supančioje aplinkoje po 30 metų? Ateities siekiamybė yra harmoningas miesto santykis su gamta, leisiantis užtikrinti ilgalaikį Lietuvos patrauklumą vietos gyventojams, reemigrantams ir išorės talentams, taip pat tvarioms žinių ekonomikos korporacijoms. Po 28 metų Lietuva bus prisitaikiusi prie klimato pokyčių ir netgi sugebės gauti iš to naudos. Tai – idealus variantas, tačiau dabartinė situacija yra kitokia“, – sakė Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto prof. Egidijus Rimkus, Vilniaus universiteto (VU) ir Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) surengtoje ekspertų diskusijoje apie klimato kaitą.
Pasaulyje mažėja demokratijos
„Mes visi gyvename daugiasluoksniuose burbuluose, sukurtuose savo paties arba kitų. Pirmiausia tai yra šeimos, mokyklos, artimiausios aplinkos suformuota pasaulėžiūra. Mano socialinės aplinkos burbule atrodo, kad visas pasaulis kalba apie klimato kaitą ir rūpinasi tik aplinkosauga. Nacionaliniame burbule vilniečiai pasaulį ir jo ateitį įsivaizduoja kiek kitaip, nei dauguma bendrapiliečių. Galų gale yra Europos Sąjungos burbulas, kurį praplėšus supranti, kad šis žemynas jau bent porą dešimtmečių palaipsniui tampa pasaulio provincija“, – sako mokslininkas.
Norint numatyti ateitį, reikia tuos burbulus praplėšti. Pažvelgus į globalaus burbulo vidų, matyti, kad pasaulyje jau ne pirmas dešimtmetis demokratijos yra vis mažiau. „Naujausi demokratijos indeksai rodo, kad, nors kol kas vis dar daugiau kaip 40 proc. planetos gyventojų formaliai priklauso didesnės ar mažesnės demokratijos valstybėms, nemaža jų dalis laikoma tokia tik dėl to, kad rinkimų biuletenyje yra užrašyta ne viena pavardė“, – teigia prof. E. Rimkus.
Dabartiniai įvykiai kelia daug klausimų: ar demokratija geba apginti save, ar demokratinis pasaulis padės apginti mus supančią aplinką nuo mūsų pačių, kokiu demokratiniu būdu jis sugebės tai padaryti? Jei nesugebės, tai ar demokratija tikrai yra tas didžiausias žmonijos gėris, kurio verta siekti?
Karas gilina ir aplinkosaugos problemas
Rusijos agresija prieš Ukrainą iš esmės keičia situaciją ne tik demokratijos mažėjimo kontekste, bet ir siekiant aplinkos apsaugos sprendimų tiek regioniniu, tiek globaliu mastu. Šiuo metu mes turime daugybę globalių aplinkos problemų, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai veikia Lietuvą. Pirmiausia tai – klimato kaita.
Pasak klimatologo, klimato kaita vis mažiau yra aplinkos problema. Tik kai kurie populiariausi rodikliai yra gamtiniai, tačiau kaitos priežastys ir svarbiausios pasekmės darosi vis labiau socioekonominės. Gamta joms tampa tik fonu. Prie tiesioginį poveikį mums turinčių globalių aplinkos problemų profesorius priskiria ozono kiekio stratosferoje mažėjimą, vandenynų taršą ir rūgštėjimą, taip pat vandenynų ekosistemų niokojimą bei savaiminį nykimą. Daugybė žmonių sukeltų globalių problemų mus veikia netiesiogiai: per kainų augimą, padidėjusią migraciją, karus, nes visa tai lemia dirvožemio degradaciją, dykumėjimą, gėlo vandens itin tankiai apgyvendintuose regionuose trūkumą, ekosistemų naikinimą ir savaiminę degradaciją, oro ir vandens taršą, didėjančius atliekų kiekius. Didėja ir sparčiai eikvojamų naudingųjų iškasenų – retųjų elementų, kurie būtini tvariai energetikai ir ekonomikai, – poreikis.
„Kad sukurtume atsinaujinančią energetiką, reikia didžiulio neatsinaujinančių išteklių kiekio, o tai reiškia pasaulines lenktynes, kad būtų užtikrintas pastovus tiekimas. Nors tam reikalingų mineralų kiekiai yra gana gausūs, daugelis šalių arba neturi technologijų jiems apdoroti, arba negali jų pelningai kasti, atsižvelgus į griežtus vidaus aplinkos politikos reglamentus, todėl Europos valstybės rizikuoja prarasti konkurencinį pranašumą ir rinkos dalį. Šalys, galinčios tiekti švarią energiją ar atsinaujinančias technologijas, įgyja pranašumą“, – pabrėžia VU mokslininkas. Pavyzdžiui, Kinija plačiai investavo į svarbių atsinaujinančių energetinių šaltinių gavybą visame pasaulyje ir sukūrė didžiausią pramonę. Dabar šioje srityje ji turi milžinišką pranašumą.
Karas blogina Baltijos jūros ekosistemų būklę
Antroji problemų dalis yra regioninio masto aplinkos iššūkiai, kuriuos spręsti įmanoma tik bendradarbiaujant. „Pavyzdžiui, ko gero vienintelis būdas spręsti didžiųjų upių ekologines problemas yra įvairių susitarimų pagrindu veikiantis baseinų valdymas, kai į sprendimų priėmimus įtraukiamos visos baseino valstybės. Ypač tai aktualu didelių upių žemupiuose esančioms šalims. Man sunku įsivaizduoti, kaip Lietuva sugebės užtikrinti Nemuno ir Neries, kurios teka per Baltarusiją ir Rusiją, vandens kokybę. Mes turėsime kliautis kaimynų geranoriškumu. Jau seniai neturime, ko ten paklausti, kokios srutos ir kiek ilgai tekės šiomis upėmis. O jeigu kas nors nutiks Astrave?“, – svarsto klimatologas.
Anot jo, neabejotinai Rusijos agresija didins ir Baltijos jūros militarizavimą. Baltija tampa milžiniškos karinės įtampos židiniu ir viena iš labiausiai užterštų jūrų. Dėl suprantamų energetikos politikos pokyčių dar labiau išaugs taškinių taršos šaltinių, susijusių su iškastinio kuro transportavimu ir saugojimu, skaičius. Tai, žinoma, tik blogina Baltijos jūros ekosistemų būklę.
Saugomos teritorijos – kaip po pagalve laikomos santaupos
Kaip teigia profesorius, trečia problemų dalis yra lokaliai generuojamos aplinkos problemos, kurios priklauso nuo mūsų, kurias mes galime ir turime spręsti. „Tai – mūsų pačių kuriama oro ir vandens tarša. Sparčiai vykdomas fizinis ir cheminis dirvožemio alinimas, auga atliekų krūvos, vyksta miško ir pievų ekosistemų naikinimas. Gal ir galima džiaugtis augančiais saugomų teritorijų plotais Lietuvoje, tačiau tai labiau primena gamtos uždarymą į rezervacijas, tarp jų dažnai paliekant aplinkosauginį vakuumą. Sugriovus gamtinį karkasą, saugomos teritorijos tampa kaip po pagalve laikomos santaupos, kurias lėtai, bet užtikrintai graužia infliacija“, – sako mokslininkas.
Siekiant pasiekti užsibrėžtų ekologinio raštingumo ir tvarumo tikslų, pirmiausia reikalingas proveržis nacionaliniame švietime. Profesorių stebina ir džiugina jaunos kartos ekologinis sąmoningumas, nors ir sunku suprasti, iš kur jis atsiranda, nes mūsų švietimo sistema tvarios elgsenos formavimui ir klimato kaitos temoms skiria itin mažai dėmesio. Ar mes tikimės mokykloje vaikus išmokyti tik puikiai skaityti, rašyti, skaičiuoti? Ar auginti laisvą žmogų, pasiruošusį mylėti ir saugoti savo gimtinę ir, esant reikalui, ją ginti. Tikriausiai abu prioritetai yra geri, tik nesėkmingai
įgyvendinami.
„Norint ugdyti aplinkai draugišką žmogų, pirmiausia mums reikia užsidegusių, aplinkai draugiškų mokytojų, kurie savo pavyzdžiu ir žiniomis skatintų auklėtinius. Tačiau kol kas tik demografinės šalies problemos ir jos nulemtas mokyklų bei mokinių skaičiaus mažėjimas dar maskuoja katastrofišką jaunų mokytojų trūkumą mokyklose”, – įsitikinęs profesorius.
Švietime svarbiausios – bendruomenės
Prof. E. Rimkus svarsto, kad galbūt po 30 metų švietimo sistema taps tokia pat globalizuota kaip ekonomika ar kultūra. Geriausi dalykų mokytojai iš užsienio mūsų vaikus galės mokyti nuotoliniu būdu, o lietuviai vaikai mokysis iš bet kurio pasaulio krašto: Palangos, Tenerifės ar Majamio. Tačiau ar tikrai tokia mokykla, kai mokiniai mokosi virtualiai iš virtualių knygų ir virtualių mokytojų, gali vadintis mokykla? Gal žinias ir galima suteikti įvairiais būdais, tačiau, profesoriaus manymu, mokyklos ir universitetai pirmiausia yra bendruomenės, kurios yra būtinos, norint formuoti identitetą, patriotizmą ir prisirišimą prie šalies.
„Ar namuose lietuviškai kalbantis moksleivis, gyvenantis Majamyje, bus pasiruošęs aukotis dėl Lietuvos gamtinės aplinkos išsaugojimo? O Lietuvoje laikinai gyvenantis ir dirbantis italas? Pasaulio yra vis daugiau, o lietuvių – vis mažiau. Gal emigrantai padės spręsti demografines problemas, bet ar jie bus pasiruošę saugoti ir ginti šią vietą?“, – klausia klimatologas.