Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen
Vilniaus merui Remigijui Šimašiui
Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės
atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei
2022 m. birželio 23 d., Vilnius
Viešai kreiptis Atviru laišku į jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, mūsų visų, Lietuvos Respublikos piliečių, išrinkti politinio elito įtakingi asmenys, mus paskatino sparčiai artėjanti itin svarbi data: 2023 m. sausio 23 d. sukaks 700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške. Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja, ruošiamės vis dar dvejodami, kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus katedros aikštėje.
Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje (ypač plati diskusija vyko 1970 m. lietuviškoje spaudoje), kai tuo pačiu metu okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus Lietuvos karalius. Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae“ (2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį, kurį parengė Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell. Jis akademiškai pateikė 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliodamas šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?
Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje ir korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą. Kita nusenusi nuomonė, esą valdovai, rašę iš Vakarų Europos karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus, galėję daugiau vadovautis mandagumu, vadindami Gediminą karaliumi, arba tiesiog pataikauti galingam ir įtakingam Lietuvos valdovui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias – illiustre ir pan.).
Ta proga norėtume priminti visiems dvejojantiems vieną gana iškalbingą epizodą, susijusį su tais pačiais plačiai nuo mokyklos suolo žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams. Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsieniuose. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus (1323 m. gegužės 26 d.) į Vokietijos miestą Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.
Ir ką gi?
Imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323 m. gegužės 26 d.) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos ir dvasininkų atstovų akivaizdoje. Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai. Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu – „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie). Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum), kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna). Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams ir pan. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. Kaip matome, XIV a. vokiečių imperatoriškasis notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso ir žadamų karališkųjų privilegijų.
Reikia pasakyti, kad Liubeko konsistorijoje susirinkę kviestieji svečiai deramai diplomatiškai priėmė Lietuvos karaliaus Gedimino atsiųstus laiškus su jų titulais ir patikimais antspaudais. Pasak notaro, jie „atidžiai išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmė“, pridėdami, kad noriai prisidės prie Gedimino idėjos įgyvendinimo, žinoma, su sąlyga, „jei minėti dalykai remiasi teisybe“, tai yra, jei pagonys lietuviai tikrai priims krikštą ir laikysis taikos bei karaliaus pažadų kviečiamiems į Lietuvos karalystę amatininkams ir vienuoliams. Krikščionių įtarumas yra suprantamas, tačiau būtų visiškai nesuprantama, jeigu nė vienas jų, garsiai beskaitant Gedimino laiškus, nebūtų pasipiktinęs ar nebūtų protestavęs, kad Gediminas tituluoja save karaliumi, jeigu iš tikrųjų nepripažintų, kad Lietuvos valdovas yra teisėtas lietuvių ir daugelio rusų karalius. Tą faktą, beje, paliudijo ir to paties imperatoriškojo notaro aprašytas karališkasis Gedimino antspaudas ant vaško su valdovo atvaizdu ir užrašu: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).
Kokių dar paliudijimų, kaip sakoma, benorėti…
Tai tik vienas epizodas, akivaizdžiai parodantis, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas tiek laiškų autoriams, tiek vertėjams, tiek perrašinėtojams ir notarui.
Kaip atsitiko, kad Lietuvos istorijose suverenus Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio laipsnio valdovą – „kunigaikštį“, tegu ir „didįjį“?
Ieškant atsakymo, buvo peržiūrėta didžiuma išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių, kuriuos filologas ir kultūros istorikas A. Bučys išnagrinėjo specialioje, kol kas, deja, pirmoje ir vienintelėje, Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“ (3 leidimai, 2018–2020 m.). Galutinė išvada – labai konkreti: visi rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos (iki XV a.) valdovų titulus, aiškiai dalinasi į dvi grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams dažniausiai taikomi karališkojo rango titulai. Tuo tarpu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams dažniausiai taikomi titulai (князь, ksiąžęta ir pan.), tai yra žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.
Trumpai tariant, vokiškuose ir lotyniškuose tekstuose ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai Gediminaičiai (tiek Vytenis, tiek Gediminas) visados tituluojami karaliais (lot. rex, sen. vok. tarmėmis koning, koningh ir kt.), lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių karaliai lotyniškai (Rex Luthovie, rex Polonie, rex Bohemie). Neretai šaltiniuose, popiežių bulėse ir net Vokiečių ordino raštuose specialiai pažymima, kad Gediminas yra pagonių, tai yra nepriėmusių krikšto lietuvių, karalius (konig von Litowin der ungetruwen). Tuo pažymima ir pripažįstama, kad Lietuvos karaliaus valdoma valstybė priklauso ikikrikščioniškų karalysčių sistemai, kuri viešpatavo Vakarų ir Šiaurės Europoje iki Romos popiežių įvestos katalikiško karūnavimo ceremonijos. Išvada: mokslinės dokumentų publikacijos originalo kalbomis liudija, kad nei pats Gediminas, nei jo epochos diplomatinė dokumentika nevadino jo „didžiuoju kunigaikščiu“, o tik Lietuvos karaliumi.
Paradoksalu, tačiau vėlesnėje Lietuvos istoriografijoje, istorikų veikaluose, vadovėliuose ir t. t. matome visai kitokią senovės Lietuvos valdovų titulatūrą. Beveik visuose senąja slavų kalba rašytuose metraščiuose ir juos perpasakojančioje XIX a. istorinėje literatūroje matome, kad Lietuvos valdovai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir net Mindaugas (!) visada tituluojami rusiškai князь arba великий князь. Tuo nedera stebėtis. Senieji Rusios metraštininkai ir carinės Rusijos imperijos bei Sovietų Sąjungos istorikai nuolatos taikė kaimyninių šalių valdovams slaviškus titulus. Slavų kalbomis rašytų metraščių tradicija ilgainiui įsigalėjo ir Lietuvoje. Ir tuo neverta stebėtis.
Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų (nuo Lenkijos karalių (1386–1795), Rusijos carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990)), visada tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausia buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema. Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių ar karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, karaliavusį vos vieną XIII a. dešimtmetį…
Atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, metas atkurti ir senovės Lietuvos valdovų tikruosius titulus. Senosios Lietuvos istorija ir jos valdovų istoriniai titulai šiandien ypač plačiai domina mūsų didesnių ir mažesnių miestų įvairiausio amžiaus gyventojus. Pats metas jiems pateikti istorinių šaltinių tiesą. Profesionaliems istorikams, kartais pretenduojantiems į paskutinį lemiamą žodį ir galutines rekomendacijas pagal įstatymų leidžiamų instancijų užklausimus, šiandien į talką atėjo tarpdisciplininių tyrimų specialistai. Dar XX a. viduryje žymus Britanijos archeologas, Londono muziejaus direktorius V. F. Graimzas (William Francis Grimes, 1905–1988) suformulavo būtiną šiuolaikinio istorijos tyrimo sąlygą: „Praėjo tie laikai, kai istorikas, filologas, kultūrologas ir archeologas galėjo ignoruoti vienas kitą – ignoruoti ne tik be jokių pasekmių, bet ir nesulaukdami kritikos už tokį ignoravimą. Šiandien visų keturių disciplinų atstovai privalo dirbti kartu, jeigu jie nori pasiekti sėkmės savo darbe.“ XXI a. ši nuostata tapo savaime suprantama metodologine taisykle. Jai nusižengiant, kaip matome, atsiranda vis dar deklaruojami viešoje erdvėje moksliškai nepagrįsti, nusenę teiginiai apie Lietuvos karalių „neegzistavimą“.
Lietuvos Respublikos Seime nuolat svarstomi likiminiai Lietuvos klausimai, aiškinamasi, „kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį ir tolimesnę Lietuvos Respublikos raidą“ (Ateities komitete), atidžiai nagrinėjamos šiuolaikinės „minkštosios galios“, naudojamos iš užsienio ar vidaus, mėginant griauti Lietuvos piliečių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe ir jos istorija (Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete). Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas, atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir grįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos. Tikime, kad ilgainiui įstatymais bus išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje bei Lietuvos valstybės diplomatinėje rašyboje.
O kol kas turime puikią istorinę progą, kuri nežinia, kada galėtų pasikartoti, dalykiškai aptarti ir įgyvendinti pirmojo dabartinės nepriklausomos Lietuvos vadovo pono Vytauto Landsbergio nevienkartinį siūlymą įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje. Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių.
Kviečiame jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, talkoje su visais aktyviais Lietuvos piliečiais bendromis pastangomis valstybiškai pasitarnauti karališkojo Vilniaus miesto ir daugiaamžės Lietuvos sostinės praeičiai ir ateičiai. Laišką pasirašė gerai žinomi visuomenės veikėjai, pripažinti mokslo ir kultūros atstovai.