Tai, kas prasidėjo Europoje šių metų vasario 24-ąją, nebuvo staigmena, atsiradusi tarsi iš niekur.
To, kas dabar kasdien vyksta Ukrainoje, negalima nei paaiškinti, nei juo labiau – pateisinti. Bet kuriuo paros metu iš Rusijos paleistos raketos daužo gyvenamuosius namus ir gamyklas – Ukrainos gyventojų būstus ir pragyvenimo šaltinius, niokoja ligonines, vaikų darželius ir mokyklas, vandens ir elektros energijos tiekimo įrenginius, sprogdina tiltus, griuvėsiais paverčia universitetus. Naikinama viskas, ką Rusijos kariauna pasiekia. Žuvusių ir sužalotų gyventojų skaičius jau skaičiuojamas nebe šimtais, bet tūkstančiais. Šiandien dar niekas negali tiksliai pasakyti, kiek jau žuvo vaikų ir kiek jų dar mirs baisiausiose kančiose, nes, esant tokiems sužalojimams, joks gydymas nebepadės.
Kiek žemdirbių jau žuvo javų laukuose, patekę ant juose išmėtytų minų ir kitų sprogmenų? Kiek sunaikinta transporto priemonių, sudaužyta ir sudeginta kasdienės buities reikmenų? Kiek kartų raketos ir iš lėktuvų paleisti sviediniai smogė į žmones, paskubomis atbėgusius į prekybos centrus nusipirkti maisto ir vaistų? Jau niekas nebeskaičiuoja, kiek išdaužyta langų namuose, kuriuose niekas neturėjo jokio ginklo, jau nė nekalbant apie bet kokius kitus karinės paskirties objektus. Kiek žuvusiųjų niekada neturės kapų, nes jų neatpažįstamai sudarkyti kūnai užkasti čia pat – kiemuose, daržuose, grioviuose?
Viena iš svarbiausių žemės rutulio problemų – klimato kaita. Gamtosaugininkai nebe pirmą kartą tarp jo priežasčių įvardija net žemdirbystę, juo labiau – gyvulininkystę. Kai kur jau atvirai siūloma išpjauti pieninių karvių bandas. Karštakošiai siūlytojai apie agrarinį sektorių sprendžia iš publikacijų, kurių prasmės patys dorai dar nesuvokia. Bet kada skaitėte, kokią įtaką klimato kaitai daro karo veiksmai, sprogmenų sukelti gaisrai, liepsnojantys gamyklų cechai ir degantys javų laukai, jau net nekalbant apie karo veiksmuose naudojamas fosforo bombas ar kitus sprogmenis, kurių sudėtyje yra net seniai uždraustų cheminių junginių? Kas ir kada skaičiavo, kiek užpultoje Ukrainoje jau sunaudota tokios „chemijos“, kas nubaudė jos naudotojus? Gaisrų ir sprogimų užnuodytas oras nepaiso jokios valstybės sienų ir jokios tvoros jo nesulaiko. Kokį ilgalaikį poveikį šie karo veiksmai turės Europos (ir ne tik jos) klimatui? Kada pavyks įvertinti karo pasekmes klimato pokyčiams ir rasti apsaugos priemones?
Rusijos kariaunos padaryti nuostoliai Ukrainai jau skaičiuojami trilijonais eurų. Kai kurios Vakarų Europos valstybių statybinės organizacijos jau žada, kad, kai tik galės, dalyvaus Ukrainos atstatymo projektuose, nors niekas nežino, kas už tai mokės. Žinoma, galima suskaičiuoti, kiek reikės pamatų ir perdangų blokų, kiek plytų, cemento ir pan. Tik dar niekas niekada neskaičiavo, kiek iš tikrųjų kainuoja žmogaus gyvybė, nes už jokius pinigus jos neįmanoma atkurti. Žuvusieji niekada nebus atgaivinti. Jokios medicinos priemonės niekada nebeatkurs kulkomis sudraskytų akių. Net patys tobuliausi protezai nepakeis nuplėštų rankų ir kojų.
Tai kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje, kur žemė dreba ne nuo požeminių smūgių? Ką blogo padarė ligoninės palatoje užmušti vyrai, moterys, vaikai, kurie čia atsidūrė, tikėdamiesi įveikti negalią ir skausmą? Tokios tragedijos nuostolių niekas niekada nesuskaičiuos, nes gyvybės kaina į jokius skaičiavimus netelpa. Tačiau iš Kremliaus bepročių girdime, kad bus kaunamasi „iki paskutinio ukrainiečio“, kad bet kuri valstybė, padedanti Ukrainai nors kiek apsiginti, gali sulaukti Rusijos kariaunos atsako, nevengiant tiesiogiai pagrasinti, kad prieš ją gali būti panaudotas ir branduolinis ginklas. V. Putinas su ironiška šypsena aiškina, kad Rusija „dar nė nepradėjo kariauti“. Atseit tai – tik kažkokia baudžiamoji operacija, o už sąvokos „karas“ pavartojimą kišama ilgiems metams į kalėjimą. Jo parankinis D. Medvedevas jau ne pirmą kartą grasina, kad atkeršys visiems, kurie bandys suskaičiuoti Rusijos kariaunos Ukrainai padarytus nuostolius ir tuos skaičius perduoti Hagos ar kitam specialiam tarptautiniam tribunolui.
Mūsų akyse vykdomi šiurpiausi nusikaltinai žmoniškumui, bet nusikaltėliai vapalioja, kad jie nieko blogo nedaro, kad tai, kas vyksta dabar Ukrainoje, yra tik Rusijos bausmė ukrainiečių tautai, nes esą tokios tautos išvis nėra, kaip ir nėra tokios valstybės, kaip Ukraina. Visa tauta apšaukiama esanti „nacistais“, kuriuos Rusijos kariauna, tūkstančiais žudydama, „denacifikuoja“. Neseniai tarptautiniame forume dalyvavęs tūlas Sergejus Lavrovas bene pirmą kartą pajuto, kad niekas nenori su juo net fotografuotis grupinėje nuotraukoje. Bene pirmą kartą jis suvokė, kad niekas nesiruošia su juo kalbėtis. Kas jam liko? Tik pareikšti, kad jis „nelakstysiąs iš paskos“ kitų valstybių diplomatinių tarnybų atstovams, ir paskubomis apleisti forumo patalpas. Asmuo, kuris jau seniai yra užmiršęs, ką reiškia sakyti tiesą, bene pirmą kartą taip akivaizdžiai pajuto, kad yra atvirai boikotuojamas. Tačiau atviro pasišlykštėjimo ir boikoto šį kartą tikrai nebepakanka.
Ko iš tikrųjų siekia Rusijos imperija? Kokie jos tikslai yra ilgalaikiai? Apie tai šios imperijos atstovai jau ne pirmą kartą kalba atvirai. Tai ne tik D. Medvedevo replika apie imperiją „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“, ne tik Rusijos propagandistų dažnai kartojama tezė apie tai, kad jų „imperijos sienos niekur nesibaigia“. Manymas, kad šios imperijos atstovai siekia atkurti „sovietų sąjungą“, jau seniai yra klaidingas. Taip šie veikėjai galėjo manyti dar prieš gerus du dešimtmečius. Dabar jų apetitas – jau gerokai išaugęs. Todėl ir užuomina apie Lisaboną nėra atsitiktinė, ištarta tik humoro dėlei. Tai – pasaulinio viešpatavimo siekis.
Teritoriniai apetitai taip pat auga „bevalgant“. Sakartvelas ir Padniestrė – tik smulkmenos. Dėl šių teritorijų užvaldymo kilo tik mažyčiai „triukšmeliai“, į kuriuos rusofašistų ideologijos propagandistai nekreipė jokio dėmesio. Tokio lygio reakcija arba, tiksliau sakant, jos nebuvimas tapo tik paskata naujoms avantiūroms. Ukrainos užpuolimas tapo pirmuoju viso likusio pasaulio reakcijos išbandymu.
Nusikaltėliai visada siautėja ten, kur nesulaukia rimto pasipriešinimo. Jei ta reakcija apsiriboja tik fraze „reiškiame susirūpinimą“, neabejotinai seks nauji nusikaltimai. Rusijos imperijos atstovai jau daugiau kaip du dešimtmečius sistemingai tyrė ne tik vadinamųjų Vakarų, bet ir viso dabartinio pasaulio reakciją, atidžiai domėjosi, kaip į jų nusikaltimus reaguos Jungtinių Tautų Organizacija, NATO ir kitos tarptautinės organizacijos, besiskelbiančios, kad jų misija – taikos išsaugojimas ir tarptautinių konfliktų sprendimas nekarinėmis priemonėmis.
Sprendimus net pačiose solidžiausiose organizacijose priima konkretūs asmenys – lyderiai. Rusija labai atidžiai tyrė, kas yra tikrieji lyderiai tiek tarptautinėse organizacijose, tiek įtakingiausiose pasaulio valstybėse. Būti lyderiu nusikaltėlių kompanijoje – daug proto nereikia. Čia daug svarbiau – įžūlumas. Tačiau demokratinėse institucijose vien tik įžūlumu toli nenuvažiuosi. Lyderiui, kuris pretenduoja atstovauti demokratinei institucijai, reikalinga nemaža patirtis, tvirta vertybių sistema, tvirti analitiniai gebėjimai. Labai daug lemia gebėjimas sėkmingai pasirodyti reguliariai vykstančiuose rinkimuose. Neretai juose laimi tikrai ne pačios gabiausios ir tvirčiausios asmenybės.
Ar Vakarų struktūrose yra išryškėję tikri lyderiai, gebantys pelnyti rinkėjų paramą? Ar šie lyderiai tikrai nori jais būti? Žmonės yra labai įvairūs. Neretai pasitaiko, kad Premjeras arba Prezidentas, sėkmingai išbuvęs šiame poste vieną kadenciją, apsisprendžia toliau nesikauti, ypač jei mato artėjančios tarptautinės krizės ženklus. Dažnas pagalvoja, kad vargu ar verta dar kartą rizikuoti, ypač jei greta nėra tvirtos komandos. Net svarbiai tarptautinei institucijai vadovauti išrinktas asmuo gana dažnai nėra tikrasis lyderis, o tik tam tikros įtakos grupės atstovas. Neseniai žiniasklaidoje konstatuota, kad „Vakarai su visomis aksomu tviskančiomis institucijomis, įskaitant neįgalią Jungtinių Tautų Saugumo tarybą, privalančią stabdyti šiuos nusikaltimus, demonstruoja visišką bejėgystę“.
Visai kita situacija – nedemokratinėse struktūrose, kur posto praradimas dažniausiai reiškia ir asmenybės apsaugos sistemos praradimą. Todėl ir turime V. Putino arba A. Lukašenkos tipo asmenis, šeštą kartą „išrenkamus“ prezidentais, perrašinėjančius ne tik rinkimų įstatymus, bet ir visą Konstituciją.
Jonas Jasaitis