1933 01 29 – 2022 05 15
Violeta Radvilienė ir Dalia Bikauskienė
Šių metų gegužės 15 d. mus paliko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus buvusi darbuotoja, literatūros ir kultūros istorikė, archeografė Danutė Petkevičiūtė-Labanauskienė.
D. Petkevičiūtė gimė 1933 m. sausio 29 d. Taujėnuose (Ukmergės apskr.), mokytojų šeimoje. 1939 m. iškart nuo antros klasės pradėjo mokytis Taujėnų pradžios mokykloje, tačiau 1941 m. birželio 14 d. kartu su mama Joana (Janina) Petkevičiene (1908–1995) buvo ištremta į Altajaus krašto Bolšaja Rečka gyvenvietę taigoje. Tėvas Julijonas Petkevičius (1896–1943) buvo įkalintas Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje, kur ir žuvo.
Tremtyje nebuvo mokyklos, todėl Danutė ketverius metus nesimokė. Vėliau baigė šešias Staraja Barda vidurinės mokyklos klases. 1947 m. Danutei su mama pavyko pabėgti į Lietuvą, tačiau iki pat nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo teko slėpti savo tapatybę. Slapstydamasi pas gimines, nuo 1947 m. Danutė mokėsi Biržų, Joniškio vidurinėse mokyklose, o 1953 m. baigė Šiaulių 2-ąją mergaičių vidurinę mokyklą.
Įstojusi į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Buvo fakulteto lengvosios atletikos rinktinės narė, dainavo universiteto akademiniame chore. Baigusi universitetą, 1958 m. lapkričio 1 d. įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Komplektavimo skyriuje. Nuo 1960 m. iki 2007 m. balandžio 16 d. dirbo Rankraščių skyriuje: vyriausiąja bibliografe, sektoriaus vadove (nuo 1979 m.), skyriaus vedėja (1987–1992 m.), moksline bendradarbe (1998–2007 m.).
Viena pirmųjų D. Petkevičiūtės publikacijų buvo bibliografijos rodyklė „Rankraščiai apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje“ (1963), išleista atskiru atspaudu (iš tęstinio leidinio „Bibliotekininkystė ir bibliografija“). 1967 m. Danutė įstojo į neakivaizdinę lietuvių kalbos ir literatūros aspirantūrą. Mirus vadovui prof. Jurgiui Lebedžiui, disertacija apie Lauryną Ivinskį taip ir liko neginta, nors jau buvo parašyta. Jos pagrindu 1988 m. išleista D. Petkevičiūtės monografija „Laurynas Ivinskis“ atskleidė šio švietėjo asmenybę ir nuopelnus tautos kultūrai.
Minėtini ir kiti aktualumo nepraradę D. Petkevičiūtės parengti leidiniai „Autografų kolekcijos katalogas“ (1989) ir „Rankraščių fondai“ (1994). Jos nenuilstamo darbo vaisius yra maždaug du šimtai mokslinių, mokslo populiarinamųjų, informacinių straipsnių, kurių temas diktavo tiesioginė prieiga prie bibliotekoje saugomų pirminių šaltinių. Ji atkreipė tyrėjų dėmesį į Vaclovo Biržiškos, Vytauto Sirijos Giros, Zigmo Kuzmicko, Alės Rūtos ir kitų kultūros žmonių bei kūrėjų rankraštinį palikimą.
D. Labanauskienė šiltai bendravo su Rankraščių skyriaus bendradarbiais. Kai rašiau straipsnį apie pirmąjį bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėją Vladą Abramavičių (šias pareigas ėjusį 1944–1965 m.), ji pasidalino atsiminimais, tikslino mano parašytus tekstus. Būdama vienintele skyriaus vedėjo patikėtine, Danutė žinojo, kad aukštų spintų viršutinėse lentynose buvo slepiami kai kurie tarpukario Lietuvos, išeivijos veikėjų dokumentai, taip pat sovietų Raudonosios armijos ir sovietų represijas liudijantys dokumentai. Nors sovietiniais metais beveik visi Rankraščių skyriaus dokumentai buvo priskirti specialiajam fondui ir prieinami tik siauros srities specialistams, jame kai kas dar buvo slepiama nuo valdžios ir ypač nuo sovietinio saugumo. Danutė pasakojo apie sovietmečiu bibliotekoje tvyrojusią baugią aplinką, kai saugotis reikėjo visų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, būtent Danutė pradėjo slėptų dokumentų tyrimą ir tvarkymą.
Danutė mėgdavo kalbėti, kad Rankraščių skyrius yra išskirtinis. Darbas jame jai priminė savotiškas kasyklas. Jos žodžiais, „čia gali aptikti ir gintaro, ir sidabro, ir tikrų aukso smiltelių, t. y. dokumentų, pranokstančių net aukso vertę – neįkainojamų. Juos suradę perduodavome kitiems, kad nušlifuotų, įrėmintų ir jų istorinę reikšmę atspindėtų“. D. Labanauskienės įnašas į Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriaus plėtrą – didžiulis. Jos veiklos laikotarpiu buvo gauta, tyrinėta, aprašyta dauguma svarbiausių fondų. Ji buvo bene svarbiausia tūkstančių skyriuje saugomų dokumentų tyrėja. Šį darbą labai mėgo, atliko kruopščiai ir sąžiningai, kol tik leido sveikata ir garbingas amžius.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojų atmintyje D. Petkevičiūtė-Labanauskienė išliks kaip plačios erudicijos moteris, globėja, mokytoja, kurią domino viskas, kas susiję su literatūra, kultūros ir visuomeninio gyvenimo aktualijomis. Prisimename, ką vienu ar kitu klausimu ji sakė, kaip mokė elgtis su rankraščiais, kaip džiaugdavosi kiekvienu mūsų gerai atliktu darbu. Danutė buvo skyriaus siela ir legenda, jungusi praeitį su dabartimi.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja
Rasa Sperskienė