Ankstyvą 2022 m. vasario 24-osios rytą, be jokio perspėjimo, didžiulė Rusijos kariuomenė, ginkluota tankais, šarvuočiais, artilerijos pabūklais, moderniais karo lėktuvais, su apie 90 tūkstančių kareivių įsiveržė į Ukrainą… Pasaulis nuščiuvo, nesusigaudė, kas įvyko. Kokių tikslų siekiama, kokia šios agresijos logika?
Demokratinių šalių vadovai greitai suprato, kad jų pačių ilgai augintas, brandintas ir puoselėtas Kremliaus dvigalvis erelis negali pasisotinti „smulkmenomis“ (Sirija, Abchazija, Osetija, Krymu, Donecku, Luhansku), tad pasirengė naujam, didesniam grobiui. Kilo grėsmė visam likusiam Laisvajam pasauliui. Įvykiai Ukrainoje kaip niekada ryškiai atskleidė Rusijos grobuonišką imperinę politiką, dėl kurios žūsta tūkstančiai ukrainiečių ir, ko gero, dar daugiau pačių rusų.
Prabėgus dviem savaitėms po okupanto kariuomenės invazijos į Ukrainą, pasaulis pamatė, kad tas erelis – ne toks baisus, tačiau toks pats žiaurus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius. Susidūrusi su ryžtinga ir neregėtai drąsia ukrainiečių tauta, Rusijos kariuomenė įklimpo ir patyrė didelių nuostolių. Laisvasis pasaulis, nors lėtai ir neryžtingai, lyg ir bando suvienyti pastangas, kad įvarytų šį grobuonį atgal į jo narvą.
Tačiau Rusija, pradedant dar caro laikais, buvo nepasotinama svetimų žemių grobėja, visais laikais kariaudama su kaimynais plėtusi savo valdas. Lenino gaujai, pasivadinusiai bolševikais komunistais, perversmu užgrobus valdžią, visoje Rusijos imperijoje prasidėjo žiaurūs kitaip mąstančių žmonių persekiojimai, atsirado lageriai ir kalėjimai nepaklusniesiems, prasidėjo masinės žmonių žudynės ir trėmimai. Į valdžią atėjus Stalinui, visa neapykantos laisvam žmogui sistema buvo dar labiau sugriežtinta. Dėl šių antžmogiškų savybių dvi fašistinės valstybės rado šioje srityje tarpusavio bendrystę: nacistinė Vokietija iš daugiau patyrusios Sovietinės Rusijos sėmėsi patirties ir sėkmingai diegė šį blogį savo šalyje.
Rusijoje ir kitose valstybėse, kur viešpatauja komunistinė ideologija, sėkmingai veikia tik lageriai, kalėjimai ir visos kitos represinės struktūros, o žmonės nuolat gyvena žemiau skurdo ribos. Laikui bėgant, ši ideologija mutuoja: keičiasi jos šešėliai, spalvos arba pavadinimai, tačiau turinys lieka tas pats. Ir tam turime aiškų pavyzdį – šiandienį V. Putino režimą.
Mūsu tautos vyresnioji karta gyveno, kai Lietuva buvo tremiama į Sibirą, kalinama lageriuose ir kalėjimuose, žudoma. Jai teko patirti daug nesuprantamo ir nepaaiškinamo žiaurumo ir netekčių, pergyventi didžiulius dvasinius ir moralinius sukrėtimus. Panieka žmogui, nuolat slėgusi baimė reikalavo slėpti sunkiai gyjančias, bet niekuomet iki galo neužgyjančias dvasios žaizdas. Visi gyvenome susigūžę, pažeminti, privalėjome atsisakyti savo minčių, jautėmės lyg ir nusikaltę. Mus supo nesibaigiančios sutemos, gaubė tamsūs ir niūrūs debesys.
Nors to meto kartai teko tragiškas likimas, ji atliko savo misiją. Tundroje, kasyklose, taigos kirtavietėse ji išsaugojo iš knygnešių paveldėtą meilę lietuvybei. Ši Sibire užgrūdinta ištikimybė savo kraštui yra svarus indėlis, išsaugant tautos tradicijas, kultūrą Po pusę amžiaus trukusios nuožmios, visa naikinančios okupacijos ryžtingai pasirinkome kitą kelią – laisvės, pilietiškumo ir žmogiškumo kelią. Pasirinkome pagarbos žmogui ir dvasinių vertybių kelią. Užtrenkėme duris žudynėms, totaliniam melui ir prievartai, išardėme geležinę uždangą, skiriančią mus nuo Laisvojo pasaulio.
Daugelyje šalių, kuriose žlugo komunistinis režimas, tapo akivaizdūs jo nusikaltimų žmonijai ir žmogiškumui mastai, todėl nuolat keliamas klausimas dėl tų nusikaltimų įvertinimo ir pražūtingos ideologijos pasmerkimo. Nieko nuostabaus, kad šiuos sudėtingus uždavinius spręsti ryžosi keturios Lietuvos tremtinių, Gulago kalinių ir rezistentų visuomeninės organizacijos, kurios surengė tarptautinį Kongresą ir įkūrė visuomeninį Tribunolą „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Šių renginių pagrindinis tikslas – remiantis istoriniais faktais, statistikos, archyvų duomenimis ir gyvų teroro aukų liudijimais, atskleisti nusikalstamą komunistinės ideologijos prigimtį, paskatinti valstybių vadovus ir parlamentus sukurti nepakantumo šiai ideologijai atmosferą bei įgyvendinti prevencijos priemones, kad neatsigautų komunizmo šmėkla. Raginome pasaulio šalių vadovus įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris valstybių lygmeniu teisiškai įvertintų padarytą žmonijai žalą. Jeigu neįvertinsime visų vykdytų nusikaltimų ir jų pasekmių, anot senovės romėnų, VETEREM FERENDO INJURIAM INVITES NOVAM (pakęsdami seną skriaudą, sulauksime naujos).
Minėtas tarptautinis Kongresas ir visuomeninis Tribunolas vyko 2000 m. Lietuvos sostinėje Vilniuje. Jame dalyvavo 25-ių valstybių atstovai – politikai, istorikai, teisininkai, visuomenės veikėjai, asmenys, nukentėję nuo komunistinių režimų. Į kongresą atvyko Albanijos, Gudijos, Bulgarijos, Čekijos, Čečėnijos, Estijos, Italijos, Izraelio, JAV, Japonijos, Kanados, Kazachstano, Kirgizijos, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Rumunijos, Rusijos, Slovakijos, Švedijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos atstovai. Tribunolui kaltinamuosius aktus pateikė 15 valstybių.
Lietuvos visuomeninės organizacijos pirmosios Europoje įgyvendino tokį sumanymą, atliko didžiulį darbą, atkuriant istorinę tiesą ir teisingumą, atskleidžiant komunistinės ideologijos esmę ir įvardijant jos padarytus nusikaltimus. Kongreso ir Visuomeninio Tribunolo medžiaga išleista knygoje „Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas“ – atskirai lietuvių ir anglų kalbomis, kiekviena 2000 egzempliorių tiražu. Medžiagą gavo visų valstybių, dalyvavusių Kongrese, vyriausybės, Hagos Tribunolas, Briuselis, Amerikos Senatas, nacionalinės bibliotekos ir privatūs asmenys. Vilniuje vykęs Kongresas ir Tribunolas paragino Europos ir pasaulio vadovus nepamiršti ir nepalikti ramybėje XX amžiaus nusikaltimų ir nusikaltėlių.
Tačiau toliau viskas vyko kitaip. Iš Kazio Kazakevičiaus straipsnio „Prisiminė komunizmo nusikaltimų tribunolą“ („Lietuvos žinios“, 2017 02 24) sužinome, kad dar 2015 m. rugpjūčio 23 d. buvęs Lietuvos teisingumo ministras Juozas Bernatonis kartu su kitų septynių valstybių kolegomis Taline pritarė idėjai ištirti komunizmo nusikaltimus ir siekti teisinio jų įvertinimo. Visi pritarė ir… pamiršo. Kad ir kaip ten būtų, praėjus 1,5 metų po šio pritarimo, tik Estijos vyriausybė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai raštu priminė apie tą susitarimą. Daugiau niekas nieko nežino. Tai patvirtino buvęs tos pačios Vyriausybės narys Juozas Oleka, prisistatęs kaip „nedaug žinantis apie ketinimus steigti minėtą tribunolą, todėl savo nuomonės išsakyti negali“. O labai gaila, kad dar visai neseniai Lietuvos vadovai neparodė deramo dėmesio skaudžiai mūsų šalies istorijai.
Tačiau Ukrainoje karas tęsiasi. Vyksta ypač nešvarus ir žiaurus karas. Masiškai žudomi žmonės – vaikai, moterys, vyrai. Griaunami namai, mokyklos, ligoninės, tiltai, dujotiekiai, naftos saugyklos, naikinama gyvenviečių infrastruktūra. Žudoma ir naikinama viskas, kas patenka į grobikų akiratį, prievartaujama, grobiama, vagiama. Okupantas, blokuodamas Ukrainos jūrų uostus, prisiminė dirbtinio Golodomoro laikmetį ir atvirai grasina badu dabar jau visam pasauliui. Žiauriai elgiamasi su belaisviais. Masiškai grobiami ir deportuojami į Rusijos gilumą ir grūdami į lagerius civiliai, atimami jų asmens dokumentai, žudomi ir grobiami vaikai.
Pažeidinėjamos ir ignoruojamos visų pripažintos tarptautinės karo metais veikiančios taisyklės ir normos, po kuriomis pasirašė ir pati Rusija. Visiškai ignoruojami Jungtinių Tautų Chartijos ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos reikalavimai. Nesiskaitoma ir su 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl civilių apsaugos karo metu. Nors ir pavėluotai, laisvasis pasaulis suprato, kad santykiai tarp valstybių, kokius primeta Rusija kitoms tautoms, yra visiškai nepriimtini demokratinėje visuomenėje, kad už sukeltą karą Ukrainoje ir jai padarytą žalą Rusija turi atsakyti.
Iš karto po Antrojo pasaulinio karo įvyko Tarptautinis Tribunolas, kai Niurnberge teisė vokiškąjį fašizmą, tačiau nusikaltėlių suole turėjo sėdėti ir rusiškasis fašizmas. Deja, įvyko taip, kaip įvyko…
Su dideliu susidomėjimu pasaulio visuomenė seka įvykius Ukrainoje. Daugelio šalių kvalifikuoti teisės specialistai renka būsimų teismų procesams medžiagą – įrodymus apie okupanto Ukrainoje vykdomus nusikaltimus, kurie bus pateikti Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui, dar kitaip vadinamam Hagos Tribunolu. Šiam tribunolui atstovauja 27 Europos Sąjungos narės, Australija, Didžioji Britanija, Kanada, Naujoji Zelandija, Šveicarija ir kelios Lotynų Amerikos valstybės. Norisi tikėti, kad Tarptautinis Hagos Tribunolas iki galo atliks savo misiją ir pareikalaus atsakomybės iš šio žiauraus karo sumanytojų, planuotojų ir vykdytojų, o iš valstybės agresorės pareikalaus atlyginti visą padarytą žalą. Lietuvos žmonės nekantriai laukia tos dienos, kai ukrainiečių tauta džiaugsis pergale, o rusiškajam fašizmui bus paskelbtas jo nusikaltimus atitinkantis nuosprendis.
Vytas Miliauskas
Autorius yra 2000 metų Vilniaus Tarptautinio Kongreso ir Visuomeninio Tribunolo Organizacinio Komiteto pirmininkas