Ką šių dienų lietuviai nuolat turėtų girdėti apie savo gimtąją kalbą? Juk nieko gero apie ją negirdi; paprastas tautietis nežino jos išskirtinumo, jos grožio subtilybių ir jos tykančių pavojų, nors prieš trisdešimt metų atrodė, kad kalba atgims ir sugrįš visu spindesiu, kaip jai ir pridera, į viešąjį gyvenimą tvirtai ir visam laikui. Buvo viliamasi ir tikėta, kad atgims kalbinė lietuvio savivertė ir savigarba.
Sąjūdžio pradžia buvo Lietuvos poilsis, Tautai begalinė malonė ir didžiulė viltis, kad gyvenimas keisis į gerąją pusę visose srityse. Negalėjome net pagalvoti, kad išvysime griūtį savo mylimosios kalbos, kuri kaip deimantas švyti ištisoms garsiausių kalbininkų ir svetimšalių jos žinovų kartoms.
Švyti, bet tik ne mūsų šalies valdantiesiems, ją užpuolusiems kaip didžiausią priešą. Jie sutrempė amžiais gludintą mūsų gimtąją kalbą, išradinėdami visokiausias „žmogas“, išdarkė jos abėcėlę, primesdami kalbai okupacinių režimų rašybą, nuskurdino kalbą, nusprendę mokyklose nebemokyti mūsų kalbos žodžių kirčiavimo ir jos sudėtingesnių gramatinių formų.
Skaudžiausia, kad kalbą užpuolė savi. Patys neturėdami lietuvių kalbos grožio pajautimo, jie neatsižvelgė į žymiausių lituanistų įtikinėjimus ir prašymus nekibti savo kalbai į atlapus. Šiuo lietuvių kalbos atviro naikinimo laikotarpiu kviečiu kiekvieną lietuvį iš naujo įsižiūrėti į savo kalbos grožio paslaptis ir dar kartą prisiminti, kad esame atsakingi už kiekvieną žodį, išeinantį iš mūsų lūpų. Vis prisiminkime ir patikrinkime, ar mūsų „kalbinis“ drabužis tebėra švarus. Esame slavų apsupti, daug su jais bendraujame, tad slavizmai, žiūrėk, ir tūpteli ant liežuvio galo: vat vat, vot vot, nu nu, iš vienos pusės taip, bet iš kitos pusės kitaip, tai liečia šį klausimą ir t. t.
Neturėtume taip kalbėti. Šiuo laikotarpiu reikėtų ypatingai švarintis ir visiškai atsiriboti nuo mažiausio agresoriaus palikimo. Tegul kiekvienam ateina suvokimas, kad be savosios kalbos esame niekas, kad tėvai, ne tik mokykla, yra atsakingi už tai, kaip jie patys kalba ir kaip kalba jų vaikai šeimoje. Nepavarkime draugiškai pataisyti kito klaideles, nenuliūskime, nesuirzkime ir neįsižeiskime, kai esame taisomi, anaiptol – džiaukimės.
Gyvenimas toks trumpas, neįmanoma perskaityti visų mokslinių veikalų ir knygų, nes ne visi esame lietuvių kalbos žinovai, tad, jeigu kas nors primena taisykles, turėtume būti dėkingi. Niekada nepailskime domėtis savosios kalbos raida ir jos išskirtinumu, niekada nenustokime ją mylėję ir gerbę, nes kaip ir ką kalbame, tuo ir esame. Mūsų išvaizda, mūsų gražus drabužis nėra tikrasis žmogus mumyse. Tikrasis žmogus yra tai, ką sakome ir kaip tai pasakome ar parašome, o toliau seka tų žodžių kuriamas veiksmas. Labai gaila, bet šių dienų jaunuolių, ir ne tik jų, komentarai Veidaknygėje ar kur kitur nepasiekia skaitytojų dėmesio dėl daugybės rašybos klaidų. Mūsų senoliai sakydavo: „Atidžiai klausau, kaip ir ką tu kalbi, kad žinočiau, kas tu esi.“ Kaip tu kalbi ar rašai, toks tu ir esi.
Smagu, kai aptinkame kai ką labai įdomaus apie savo kalbą, nes tai pažadina džiaugsmą, kad esame kažkuo ypatingi, kad nesame visiški bėdžiai kitų tautų akyse, nors kai kas nori mus tokius padaryti. Savo kalba ar kitais tautai brangiais dalykais nereikia didžiuotis – tai banalu, jais reikia džiaugtis. Kiekviena save gerbianti tauta brangina savo kalbą ir ja džiaugiasi; gaila, tik ne mes. Tad norėčiau pateikti iš Vaclovo Mikailionio paskaitos kai kuriuos įdomius pavyzdžius, kurie pasaulio kalbininkams yra nepaaiškinami. -+Pavyzdžiui, indoeuropiečių kalbos skirstomos į dvi rūšis: kentumines (lot. centum) ir satemines (lot. satem) (pastarajai priklauso daugiau slavų kalbų). Taigi visos kalbos priklauso arba kentuminei, arba sateminei rūšiai, o lietuvių kalba yra ir kentuminės, ir sateminės rūšies, dėl ko kalbininkai laužo galvas. <…> Pavyzdžiui, veiksmažodį „būti“ esamajame laike lietuviai asmenuoja net keturiais būdais. Kokią dar kitą žinome kalbą, kuri galėtų pasidžiaugti tuo pačiu?
Aš esmi… esu… būnu… būvu
Tu esi… esi… būni… būvi
Jis esti… yra… būna… būva
Mes esame… esame… būname… būvame
Jūs esate… esate… būnate… būvate
Jie esti… yra… būna… būva
Jeigu gimtoji lietuvių kalba mūsų lūpose yra taisyklinga, turtinga, nesuteršta kitų kalbų keiksmažodžiais (mūsų kalboje jų nėra), žargonu ir barbarizmais, tai yra tolygu kelių užsienio kalbų mokėjimui, nes ji labai sunki, nes ji turtinga žodžių gausa ir sudėtinga gramatine struktūra. Jeigu jau kalbame apie kalbų turtingumą, sugretindami linksniuokime lietuvių, vokiečių ir anglų įvardį „tu“; pamatysime kai ką įsimintina:
tu… du… you
tavęs… dich… you
tau… dir… you
tave… Sie… you
tavimi… Ihnem… you
tavyje… ihr… you
O tu!.. euch… you
Žodį „valgyti“ kasdien vartojame itin dažnai. Gydytojai barasi ir grūmoja pirštu: negalima tiek daug valgyti! Gal todėl jis toks turtingas mūsų kalboje, nors kol kas negalime skųstis – esame liekni. Paklausykime, kokia šio žodžio graži įvairovė, kokie puikūs dalyviai, pusdalyviai ir padalyviai, kurių mūsų kalboje – apstu, o anglų kalboje tėra tik du dalyviai. Taigi valgąs, valgęs, valgydavęs, valgysiąs, valgomas, valgytas, valgysimas, valgant, valgius, valgydavus, valgysiant, valgydamas, valgytinas. Įspūdinga, ar ne?
Žodį „Skandinavija“, matyt, sukūrė senovės indoeuropiečiai, kurių gyvosios kalbos pirmapradžius bruožus geriausiai išlaikėme tik mes, lietuviai. Žiūrint iš europinės dalies į tą pusę, atrodydavo, kad vakarinė saulė skęsta arba kažkas skandina saulę. Todėl ir šiandien ji yra Skandinavija (anksčiau ją vadindavo Skandija). Mes savo kalboje tebeturime „skandinti skausmą ežerėly“.
Sovietiniais (reikėtų sakyti ir rašyti „tarybiniais“, bet čia jau principo reikalas) laikais lietuvių kalba kentėjo nuo rusų kalbos veržimosi, o dabar – nuo anglų kalbos teršalų. Šiandien, atsikratydami tų baisiųjų „vau“ (wow) ir „fainas“ (fine), iš naujo pajustume savo kalbos lakštingalos čiulbėjimo užburiantį grožį ir į jį sugrąžintume „oho!, puiku!“, sugrąžintume „geras, gerai, gražus, gražiai, puikus, puikiai“. Tai kiekvieno lietuvio apsisprendimo reikalas. Tereikia šių teršalų nebevartoti.
Stebėtina, kuo mažiau išprusęs žmogus, tuo labiau didžiuojasi, kad Lietuvoje lietuviškoje šeimoje jo lietuviai vaikai net namuose kalba angliškai! Pamynę po kojų savo archajiškiausią pasaulyje išlikusią indoeuropiečių kalbą, gręžiasi į daug paprastesnį variantą, ir tuo labai patenkinti. Kokiu nemokša turi būti žmogus, kad didžiuotųsi pakaitalu, kurio niekada tobulai neišmoks, nes tai reikalauja titaniškų pastangų, o savąją motulę – lietuvių kalbą, kuri turėtų būti prilipusi prie proto ir širdies, dabar purvinu batu paspiria į užkaborį. Kokiu vardu turėtume pavadinti tokius lietuvius, kurie savo vaikų gerai neišmokys gimtosios kalbos? Juk jie apiplėšia savo vaikus, savo šalį, savo paveldą, savo valstybę – jie griauna valstybingumo pamatus. Plėšia, to nesuprasdami… Susivokę lietuviai tėvai pirmiausia padės tvirtus lietuvių kalbos pamatus, o paskui mokys kitų kalbų. Tik tada vaiko vystymosi raida liks nepažeista, ir jis daug geriau ir greičiau įsisavins kitas kalbas.
O ką sakyti apie kai kuriuos lietuvius emigrantus? Abu tėvai – lietuviai, o vaikų nemoko nei kalbėti, nei rašyti lietuviškai. Grįžta aplankyti senelių, o šie nieko nesupranta, ką jų vaikaičiai vograuja… Taip ir norisi tokiems „lietuvaičiams“ priminti Dionizo Poškos nuostabius žodžius: „Garbink tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą, nes prigimto liežuvio nemokėti gėda.“ (Pabaiga – kitame numeryje)
Alina Laučienė