Lietuvos farmacijos sąjungos valdyba pranešė, kad 2022 m. vasario 19 d. netekome žymios provizorės, farmacijos istorijos tyrinėtojos ir saugotojos, kraštotyrininkės, Lietuvos Respublikos nusipelniusios sveikatos apsaugos darbuotojos ir Lietuvos farmacijos sąjungos garbės narės, socialinių mokslų daktarės Reginos Stonkutės-Žukienės.
Lietuvos farmacijos valdybos archyvo nuotrauka
Visą gyvenimą socialinių mokslų daktarė provizorė, farmacijos istorijos tyrinėtoja ir saugotoja Regina Stonkutė-Žukienė pašventė kilniam ir atsakingam farmaciniam darbui. Parengė ir išleido tris knygas bei parengė išsamius rankraščius apie šalies farmacijos įstaigų istoriją, paskelbė savo prisiminimus apie gimtąjį Luokės kraštą. Jai suteiktas Respublikos nusipelniusios sveikatos apsaugos darbuotojos garbės vardas. 2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje iškilmingai už nuopelnus farmacijai įteiktas Farmacijos garbės ženklas „Gloriac Phartmacina Lituanica“ (Garbė Lietuvos farmacijai).
Regina Stonkutė gimė 1928 m. birželio 8 d. Luokės miestelyje, Telšių apskrityje, tarnautojo Juozo Stonkaus ir Celinos Juškevičiūtės-Stonkienės šeimoje. Tėvas Juozas Stonkus buvo mokytojas Luokės valsčiaus pradžios mokyklose Ubiškėje, Biržuvėnuose, Luokėje. Užaugino dvi dukras – Reginą (g. 1928 m.) ir Juditą (g. 1935 m.). Regina studijavo Vytauto Didžiojo universitete, tapo provizore, o jos sesuo Judita – finansininke.
Abu Reginos tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Jų iniciatyva 1922 m. Luokėje buvo sudarytas Šaulių sąjungos būrys, abu buvo sąjungos nariais, o Celina – kurį laiką ir moterų būrio vade, taip pat buvo Luokės katalikių moterų draugijos pirmąja pirmininke. Be to, ji mokėjo gražiai austi, siūti ir siuvinėti, mašina išsiuvinėjo Šaulių būrio vėliavą bei siuvo katalikių moterų draugijos vėliavą. Dažnai buvo įvairių renginių iniciatore ir organizatore.
R. Stonkutė, 1939 m. baigusi Luokės pradžios mokyklos šešis skyrius, pradėjo mokytis Telšių gimnazijos pirmoje klasėje. Gimnaziją baigė 1945 m. aukso medaliu. Tais pačiais metais pradėjo studijuoti farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Farmacijos skyriaus asistento Alfonso Kaikario paraginta ir jo treniruojama, pradėjo žaisti šachmatais, dalyvavo universiteto rengiamose šachmatų varžybose. Buvo Farmacijos fakulteto studentų profsąjungos komiteto pirmininke. 1949 m. baigė universitetą su pagyrimu.
Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos paskyrimą, R. Stonkutė pradėjo dirbti Anykščių vaistinėje receptore. 1950 m. rugsėjo 4 d. paskirta Anykščių rajono Debeikių vaistinės vedėja, o 1952 m. vasario 1 d. – Anykščių rajono vaistinės vedėjo pavaduotoja. Dirbdama Anykščiuose, dalyvavo respublikinėse kaimo jaunimo šachmatų varžybose ir tapo čempione. 1962 m. ištekėjo už inžinieriaus konstruktoriaus Stasio Žuko.
Vyriausiosios farmacijos valdybos viršininkas Jonas Eišvydis, pastebėjęs kruopštų Reginos darbą, pasiūlė jai dirbti valdyboje gamybos skyriaus vedėja. Tad nuo 1952 m. gegužės 3 d. dirbo Vyriausiojoje farmacijos valdyboje gamybos skyriaus vedėja, Prekybos-gamybos skyriaus viršininko pavaduotoja, Gamybos skyriaus viršininke, o nuo 1971 m. sausio 11 d. – valdybos viršininko pavaduotoja prekybos reikalams. 1988 m. valdybą reorganizavus į Respublikinį gamybinį susivienijimą, R. Stonkutė-Žukienė dirbo generalinio direktoriaus pavaduotoja komercijai. 1990 m. sausio 1 d. pradėjo dirbti informacinį darbą. Iki 1993 m. sausio 3 d. dirbo Informacijos skyriaus viršininke, po to išėjo į pensiją.
Dirbdama Vyriausiojoje farmacijos valdyboje, R. Stonkutė-Žukienė buvo atsakinga už farmacijos pramonės įmonių darbą, gyventojų ir gydymo įstaigų aprūpinimą vaistais. Parengė chemijos farmacijos fabriko „Sanitas“ ir Švenčionių vaistažolių farmacijos fabriko rekonstrukcijos sociologijos projektus, rūpinosi įmonių technologijos tobulinimu, asortimento plėtojimu, produkcijos kokybės gerinimu. Drauge su kitais darbuotojais tyrė respublikos gyventojų poreikį vaistams, parengė ilgamečio poreikio ir vartojimo apskaitos respublikoje ir atskiruose regionuose dokumentą. Dirbdama Informacijos skyriuje, teikė vaistininkams ir gydytojams informaciją apie vaistų veikimą, jų vartojimą, vertė į lietuvių kalbą ir redagavo vadinamąsias vaistų instrukcijas.
1957 m. R. Stonkutė-Žukienė už aktyvų darbą buvo apdovanota „Sveikatos apsaugos žymūno“ ženklu. Kėlė specialybės kvalifikaciją: 1954 m. baigė keturių mėnesių kursus Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) chemijos farmacijos institute, 1976 m. – vadovaujančių farmacijos darbuotojų kursus Maskvos I. Sečenovo medicinos institute, kursus prie Kauno medicinos instituto. 1966 m. jai suteikta aukščiausia provizoriaus farmacinio darbo organizatoriaus kvalifikacinė kategorija, kuri po to buvo dar kartą patvirtinta.
1972 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto mokslinėje taryboje R. Stonkutė-Žukienė apgynė disertaciją ekonomikos mokslų kandidato laipsniui įgyti tema „Lietuvos TSR farmacijos pramonės ugdymo ir jos ekonominio efektyvumo didinimo problemos“. Disertacijos pasiūlymai įgyvendinti nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje: išplėsta injekcinių tirpalų gamyba, pastatytas infuzinių tirpalų gamybos fabrikas, fabrikuose pagaminti vaistai pakeitė daugumą vaistinėse pagal receptus gamintų vaistų. Lietuvos mokslo taryba po nostrifikacijos R. Stonkutei-Žukienei suteikė socialinių mokslų daktaro laipsnį.
Provizorė R. Stonkutė-Žukienė šešiolika metų buvo Respublikinės provizorių kvalifikacinės komisijos pirmininke, aktyvia Respublikinės farmacininkų mokslinės draugijos nare, daug kartų renkama į jos tarybą. Buvo Vilniaus zonos farmacininkų mokslinės draugijos pirmininke, sekcijos pirmininke. Skaitė paskaitas apie farmacinio darbo organizavimą ir ekonomiką provizorių kvalifikacijos kursuose Kauno medicinos institute ir Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute. Pranešimus skaitė sąjunginiuose farmacininkų suvažiavimuose, mokslinėse konferencijose ir seminaruose. Pranešimus apie vaistų veikimą ir aprūpinimą jais skaitė gydytojų ir farmacininkų konferencijose, susirinkimuose, daugelyje Lietuvos miestų ir rajonų. Tyrinėjo farmacijos ekonomiką, pramonės gaminių ir vaistinių receptūrų savikainą, atsargų normatyvų planavimą, atsargų vaistų sandėliuose formavimo klausimus, nepakankamai gaunamų vaistų skirstymo vaistinėms klausimus ir kt.
R. Stonkutė-Žukienė parašė 50 mokslinių straipsnių apie farmacijos ekonomiką ir darbo organizavimą, juos spausdino Lietuvos žurnaluose „Sveikatos apsauga“, „Liaudies ūkis“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Sveikata“, taip pat žurnaluose „Farmacija“, „Aptiečnoje dielo“ Maskvoje, suvažiavimų ir konferencijų mokslinių darbų rinkiniuose.
1997–2016 m. R. Stonkutė-Žukienė parašė ir išspausdino 400 straipsnių ir apybraižų apie žymius farmacininkus, Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjus laikraščiuose „Žemaičių saulutė“, „Apžvalga“, pasaulio lietuvių dienraštyje „Draugas“, leidžiamame Čikagoje, aktyviai dalyvavo žurnalo „Lietuvos farmacijos žinios“ ir laikraščio „Žemaičių saulutė“ leidyboje. Išėjusi į užtarnautą poilsį talkino Sveikatos apsaugos ministerijai sudarant kompensuojamų iš socialinio draudimo iš biudžeto lėšų vaistų sąrašą, pagal specialistų rekomendacijas ir savo patyrimą parengė Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinio draudimo ministerijos 1993 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 96078 patvirtintą dokumentą „Išleista už medikamentus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimas ambulatoriniams ligoniams iš Valstybinio socialinio draudimo lėšų“.
R. Stonkutė-Žukienė dalyvavo rengiant Lietuvos Respublikos farmacijos pramonės plėtojimo programą, ištyrė gyventojų poreikį svarbiausiems būtinumo vaistams, pasiūlė bazinių kainų apskaičiavimo metodiką. Taip pat ji parengė rankraščius: „Lietuvos farmacijos sąjungos istorija“, o 2012–2016 m. kartu su prof. Tarasevičiumi, Antanina ir Liudviku Rulinskais – „Šiaulių ir Panevėžio kraštų farmacijos istorijos bruožai“ (2014), „Rytų Lietuvos farmacijos istorijos nuotrupos“ (2015) ir kt..
Jos širdyje liko Luokės ilgesys. 2009 m. išleistoje knygoje „Gyvenimo žingsniai“, straipsnyje „Mano širdis liko gimtinėje“ ji rašė: „Paskutinį kartą savo tėvų namų slenkstį peržengiau 1949 metais. Daug metų negalėjau net savo artimųjų kapų aplankyti. Jau beveik 50 metų gyvenu Vilniuje, tačiau iki šiol jaučiuosi svetima. Ilgiuosi mažo Žemaitijos miestelio Luokės ir toli matomo didingo Šatrijos kalno.“ (Parengta pagal straipsnį, paskelbtą „Šiaulių naujienose“, 2017 m. lapkričio 10 d.)