2022 m. rugsėjo 12 d.
Mes – Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) atstovai – jaučiame pareigą nebetylėti. Aplinkybių priversti, norime atkreipti visuomenės dėmesį į absurdiškai mažus dėstytojų, mokslininkų ir kitų aukštojo mokslo sistemos darbuotojų atlyginimus, kurie visiškai neatitinka vakarietiškų prekių, kurių mes negaminame, taip pat paslaugų, o pastaruoju metu – ir elektros, dujų bei kuro kainų.
Iki šių metų pradžios dar buvo galima solidariai dalintis su valstybe aukštojo mokslo paslaugų teikimo našta bei sąnaudomis ir taip dalį šios paslaugos teikti altruistiniais pagrindais. Daugelis aukštajame moksle pasiaukojančiai dirbančių žmonių suvokė tai kaip paramą visuomenei ir asmeninį indėlį į gerovės kūrimą visiems. Šiuo metu, išaugus elektros, šildymo ir kitoms kainoms, privalome įvardyti reiškinius ir riziką tikraisiais vardais. Mūsų šalies valdantieji savo sprendimais jau kelintą kadenciją ciniškai naudojasi mokslininkų, dėstytojų pilietiškumu, jų pasitikėjimu valdžia ir valstybe. Nuo 2017 metų buvo žadama, kad atlyginimai smarkiai didės. Tačiau tikrasis faktinis atlyginimų padidėjimas sudaro mažiau nei pusę to, ką žadėjo Vyriausybė. Vis dar nesilaikoma įsipareigojimų, dėl kurių su valdančiaisiais buvo susitarta Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje.
Kaip ir bendrojo ugdymo sektoriuje, taip ir nemažai aukštųjų mokyklų darbuotojų universitetuose bei kolegijose dirba tik 0,2–0,4 etato, nors iš jų reikalaujama mokslinės produkcijos ir kitų rodiklių tiek pat, kiek iš dirbančių visu etatu ar net 1,5 etato. Šiandien profesoriaus atlyginimas už etatą yra 1 200 eurų „į rankas“ (neto), docento – 960 eurų. Darbuotojų, neturinčių mokslo laipsnio ar pedagoginio vardo, atlyginimai yra dar gerokai mažesni. Palyginimui – Lietuvos Respublikos Seimo nario (be stažo) mėnesio atlyginimas „į rankas“ yra apie 2 200 eurų, tačiau dabar valdančiųjų atstovai ragina tą atlyginimą dar dvigubinti.
Tęsiant palyginimą: profesoriaus atlyginimas Vokietijoje siekia nuo 5 343 iki 7 578 eurų per mėn., docento – nuo 5 365 iki 6 676 eurų per mėn., Jungtinėje Karalystėje profesorius vidutiniškai uždirba 7 657 svarus per mėn., docentas – 5 363 svarus per mėn., Suomijoje profesorius uždirba nuo 5 170 iki 9 326 eurų per mėn., docentas – nuo 3 709 iki 6 051 euro per mėn. Šiose šalyse asistentai gauna 3 396 eurų per mėn. atlyginimą, o tai yra žemiausia pedagoginė pareigybė, kuri Lietuvoje įkainota 627 eurais per mėn. „į rankas“ už visą etatą. Tiek pat aukštojoje mokykloje uždirba ir administratoriai, dirbantys visu etatu.
Pastaruoju metu sektoriuje susiklostė ydinga nuostata, kad turtas aukštojoje mokykloje tapo savitikslis, pavirto didesne vertybe nei dėstytojo ir mokslo darbuotojo sukauptos žinios. Paradoksalu, bet tai yra tikrovė, kad keturių aukštų pastatas miesto centre yra pelningesnė investicija, nes, investavus dešimtis milijonų eurų, bus galima jį „pelningai“ parduoti už milijoną ar du. Lyginant su tokio pastato „kuriama nauda“, dėstytojas ir mokslo darbuotojas tampa nekonkurencingi ir, tiesą sakant, apskritai nelabai reikalingi. Pinigai, skirti mokslininkų ir darbuotojų darbo užmokesčiui didinti, yra ydingai, bet sąmoningai naudojami valstybės (nu)turtinimui, „investuojant“ į „aukštos pridėtinės vertės“ nekilnojamojo turto kūrimą.
Užpultos ir kariaujančios Ukrainos rėmimas yra šventas reikalas! Didžioji tos kilnios ir prasmingos paramos našta krenta būtent ant eilinių Lietuvos Respublikos piliečių pečių. Tai mūsų visų kova už demokratiją ir laisvę Europoje. Deja, tos kovos užkulisiai, panašu, yra dar vienas žmonių skurdinimo būdas. Nerimą kelia paslėpti interesų grupių pelnai ir viršpelniai, nevaldomai šuoliuojanti infliacija, drastiškai ir nepagrįstai kylančios kainos. Po kelių dešimtmečių pertraukos Lietuvos ūkinėje sąrangoje vėl atgimsta parazitinės spekuliacinės ekonomikos elementai. Yra požymių, kad valstybė ir kai kurie „ekonomistai“ ketina remti būtent tas ūkines komercines interesų grupes, kurios amoraliai ir netgi nusikalstamai elgiasi su visuomene. Jos valstybėje konstruoja pražūtingą ekonominį „modelį“, leisiantį mokėtiną žmogui teisingą atlyginimą transformuoti į jo šeimos skurdą ir skolas valstybei, bankams, energijos spekuliantams ir nusikalstamoms ekonominėms grupėms.
Yra požymių, kad Lietuvos Respublikos valdžia šiuo metu nusišalina nuo savo prievolių reguliuoti šalies ūkį ir finansus. Konstitucijos 46 straipsnyje teigiama: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“ Deja, visa tai dabar nevyksta! Naiviai ir inertiškai tebesilaikoma „laissez-faire“ valdysenos modelio, kuris krizės sąlygomis veda mūsų valstybę į žmonių skurdą ir chaosą, ne tik ardydamas pilietinės visuomenės pamatą, bet ir žlugdydamas sąžiningus verslus, atsakingai vertinančius ir reaguojančius į vykstančius ekonominius pokyčius.
Jau dabar nėra galimybių prekių ir paslaugų įsigyti senomis, įprastinėmis ir sąlyginai mažomis kainomis. Todėl, jei prekes ir paslaugas turime pirkti vadinamosiomis infliacinėmis ir vakarietiškomis kainomis, tai ir aukštojo mokslo darbuotojui turi būti mokamas adekvatus vakarietiškas darbo užmokestis! Šiuo metu aukštojo mokslo darbuotojai, vis dar gaudami posovietinį atlyginimą, nebeišgali pirkti elektros, dujų, degalų, prekių, įskaitant ir maisto produktus bei paslaugas, vakarietiškomis kainomis, ką jau kalbėti apie naujas grobuoniškas kainas, kurios gerokai pranoksta vakarietiškas.
LAMPSS ragina neremti verslų, kurie, nepatirdami konkurencijos ir naudodamiesi esama situacija, nevaržomai kelia kainas, ir pasisako už „lubų“ nustatymą nepagrįstam kainų kėlimui. Atsakingas verslas nusipelno būti išsaugotas, o darbuotojų pajamų padidėjimas bent 30 proc. Lietuvoje taptų garantu jam neprarasti vartotojo ir išgyventi krizinį laikotarpį.
REIKALAVIMAS. Vadovaudamiesi čia išsakytais argumentais, reikalaujame, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė akademiniams ir neakademiniams darbuotojams nedelsdama keltų darbo užmokestį ne mažiau kaip 30 proc. Aišku, kad tai net iš tolo neprilygs aukštojo mokslo darbuotojo darbo užmokesčiui Vakarų šalyse, tačiau bent jau leis sumažinti brangstančios ekonomikos daromą žalą aukštojo mokslo darbuotojų pragyvenimui.
Aukštasis mokslas yra išskirtinai svarbi modernios visuomenės ir žinių ekonomikos posistemė. Aukštojo mokslo marginalizavimas kartu reiškia ir visos visuomenės marginalizavimą. Tai „uždaro“ valstybės ateitį, nugalina ir viešąjį, ir verslo sektorius. Visa atsakomybė už dešimtmečius trunkančio aukštojo mokslo marginalizavimą tenka valdžiai. Atidžiai stebėsime valdžios antikrizinius sprendimus. Svarstysime visas įmanomas teisėto, demokratinio, socialinio ir profsąjunginio protesto formas, jeigu valdantieji ir toliau skatins grobuoniškos ekonomikos plitimą, o jų sprendimai bus grįsti socialiai neatsakinga politika.
LAMPSS tarybos vardu pirmininkas prof. dr. Sigitas Vaitkevičius