Šiaulių rajono istorija praturtėjo dar vienu kraštotyros veikalu – bibliotekininkystės raidos tyrimu, apimančiu visą dabartinę rajono teritoriją nuo XIX a. iki šių dienų. Nors knygoje daugiausia dėmesio skiriama didžiausiai – Šiaulių rajono savivaldybės viešajai – bibliotekai, įsteigtai 1951 m., nagrinėjamos ir kitų bibliotekų ištakos iki 1940 m. Supažindinama su šio reiškinio pradžia: privačių dvarų, parapijų, vienuolynų, mokyklų, visuomeninių organizacijų, o nuo 1925 m. – ir valstybinių viešųjų bibliotekų bei skaityklų istorija, jų raida.
Parengtos mokslinės studijos autoriai – patyrę bibliotekininkai, knygotyrininkai A. Kiršinaitė ir A. Šlivinskas, gerai žinantys šios bibliotekos veiklą. Kiekvieno regiono istorijoje labai svarbią vietą užima biblioteka, puoselėjanti bibliotekininkystės – minčiai ir knygai atvirų namų – idėją nuo pat Antikos laikų. Ir nors Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka 2021 m. minėjo tik 70 metų veiklos sukaktį, per šį laikotarpį ji padėjo užtikrinti regiono kultūros vyksmą, bendruomenės gyvavimą, jos darbų paveldą ir tęstinumą.
Per tuos 70 metų ne kartą keitėsi bibliotekos pavadinimas, vadovai, daugeliui teko išgyventi sunkių ir gerų permainų. Iš to ir susideda rajono istorija, kurioje kiekvienas raidos etapas yra laukiamas svarbus veiklos (pasiekimų ir klaidų) apmąstymas. Istorinį bibliotekų raidos laikotarpį tyrinėjo žinoma kraštotyrininkė Audronė Kiršinaitė, remdamasi įvairiausiais archyviniais šaltiniais, esančiais Šiaulių regiono ir visos Lietuvos atminties saugojimo institucijose, privačiuose dokumentų rinkiniuose, publikacijomis respublikinėje ir regioninėje žiniasklaidoje, nepublikuotais kraštotyriniais dokumentais (kaimo bibliotekų metraščiais, darbuotojų prisiminimais ir kt.).
Knyga sudaryta iš 6 skyrių, kuriuose aptariama bibliotekų raida, analizuojama jų veikla ir statistiniai rodikliai Šiaulių rajone skirtingais istoriniais periodais. Iš istoriko Jono Kiriliausko publikacijų jau buvo žinoma, kad pirmoji valsčiaus viešoji biblioteka įsteigta 1925 m. Kuršėnuose, antroji – 1936 m. Gruzdžiuose, o 1941 m., iki karo, dar spėta įsteigti Bazilionuose ir Žarėnuose. Liko nespėtos, nors planuotos, steigti bibliotekos Meškuičiuose, Kužiuose, Kurtuvėnuose, Paežeriuose ir Šakynoje.
Vienas labiausiai A. Kiršinaitės ištyrinėtų periodų – pokaris, maždaug 1945–1963 m., kai „sparčiai kolektyvizacijai ir komunizmo statybai“ kaime reikėjo sukurti politinį pamatą – ideologinės kultūros ramstį. O jam trūko ne tik knygų, nebuvo ir materialinės bazės (patalpų, stalų, lentynų ir pan.). Platesne kultūros įstaigų sąvoka jis traktuojamas kaip buvusių pirkių-skaityklų, po to klubų-skaityklų epocha, kurios valdžios nurodymu apie 1957–1960 m. ėmė nykti, transformuotis į atskiras kultūros įstaigas – kaimų bibliotekas ir kultūros centrus. Pavyzdžiui, 1953 m. per pusmetį pasikeitė 35 proc. darbuotojų, o 40 proc. jų turėjo tik vienerių metų stažą. Jų išsilavinimas taip pat „nespindėjo“: dauguma (53 proc.) buvo baigę tik pradinę mokyklą, 41 proc. – septynmetę.
Leidinys ne tik gausiai iliustruotas fotografijomis, pokario sienlaikraščių ir kitomis iliustracijomis, bibliotekos ekslibrisų apžvalga, bet ir UAB „Šiaulių spaustuvės“ išradingumo dėka viršelio atvarte, kišenėlėje, yra įkištas šratinukas su 16 GB USB laikmena, kurioje 15 min. reklaminis filmukas apie visą dabartinį bibliotekų tinklą su 26 padaliniais rajone ir jų veiklą. Tai knyga ne tik bibliofilams, bibliotekininkams, bet ir visiems tiems, kurie domisi Šiaulių rajono knygotyros, kultūros ir spaudos paveldo istorija.
Almantas Šlivinskas
Autorius yra Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojas