Prieš keletą metų Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, kad prie Koklių gatvės namo Nr. 4 būtų sukurta memorialinės lenta, primenanti, kad šiame name 2003–2014 m. su šeima gyveno politinis kalinys, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Akto signataras Liudvikas Simutis.
L. Simutis buvo ryškus Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Jis taip pat yra apdovanotas ir kitais valstybiniai medaliais bei ženklais. Savivaldybė atsižvelgė į mūsų prašymą. Sąjūdžio ir Nepriklausomybės atkūrimo bei jos įtvirtinimo darbų bendražygiai prisiminė bei pagerbė L. Simučio gyvenimą, jo kovingą ir patriotinę veiklą.
L. Simučio gyvenimo kelias buvo labai sudėtingas ir skaudus. 1941 m. birželio 24–25 d. sovietinės represinės struktūros suėmė ir Telšių kalėjime įkalino jo tėvą Adomą Simutį, kuris vėliau buvo nužudytas kartu su kitais kankiniais Rainių miškelyje. Visai dar jaunas L. Simutis (1952 m. liepos 1 d. – 1955 m. birželio 9 d.) jau buvo ginkluoto pasipriešinimo dalyvis, rezervinio būrio partizanas. 1955 m. KGB jį suėmė ir nuteisė mirties bausme – sušaudyti. Vėliau mirties bausmė buvo pakeista į 25 metų įkalinimo. Iki 1977 m. vasario 3 d. buvo kalintas Mordovijos lageriuose.
Grįžęs į Lietuvą, L. Simutis iki pat 1990 m. bendradarbiavo su antisovietiniu pogrindžiu, buvo Lietuvos disidentų, politinių kalinių bendražygis, bendradarbiavo su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos, leidinio „Aušra“ leidėjais, rašė straipsnius į pogrindžio spaudą. Nuo 1990-ųjų aktyviai dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų ir Lietuvos Sąjūdžio veikloje. Buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, pasirašė Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Ir vėliau L. Simutis dalyvavo visos Lietuvos ir Kauno įvairių politinių patriotinių bei karinių organizacijų veikloje.
Labai jautriai apie Liudviką atsiliepė jo žmona Irena, kartu užauginusi tris sūnus ir tris dukras. Ji sakė, kad Liudvikas buvo ypač geras ir rūpestingas, švelnus tėvas, kuris nevengė vaikų priežiūros darbų, sugebėjo atstatyti ir įrengti Vilijampolėje nupirktą seną ir jau gerokai apleistą mažą namą.
Prisimindamas mūsų bendrą darbą 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, sakiau, kad L. Simutis, kaip ir Balys Gajauskas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Povilas Aksomaitis bei kiti deputatai, kuriems teko politinių kalinių ar tremtinių dalia, mums buvo tie atramos stulpai, švyturiai to meto sudėtinguose Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo darbuose, kai teko atlaikyti tiek daug nedraugiškos užsienio šalies priešiškų ir net ginkluotų išpuolių. Ne kartą man teko kartu su juo iš Vilniaus grįžti į Kauną, klausytis jo pasakojimų, prisiminimų. Tada tik stebėjausi, kad kaip tiek daug sunkumų ir kančių atlaikęs žmogus išliko tvirtas tikėjimu Lietuva.
Daug šiltų žodžių apie L. Simučio pastangas Kaune įkuriant Sąjūdį, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdį bei plėtojant šių organizacijų veiklą, pasakė Raimundas Kaminskas, Algirdas Petrusevičius ir kiti renginio dalyviai. Visi pritarė minčiai, kad gal net rugsėjo mėnesį prie šio namo reikėtų sukviesti daugiau signatarų, laisvės kovotojų, Sąjūdžio žmonių ir surengti platesnį, iškilmingą L. Simučio gyvenimo bei jo kovos už Lietuvos laisvę paminėjimą.
Dr. Leonas Milčius
Autorius yra Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Akto signataras