Rugpjūčio 24 d. Ukraina paminėjo savo Nepriklausomybės dieną.
Deja, tą pačią dieną sukako ir Rusijos išsigimėlių sukelto karo pusmetis. Karinės kampanijos deklaruojamas tikslas – sunaikinti ukrainiečių tautą ir Ukrainos valstybę, tačiau jos užmačios siekia daug toliau. Tai labai įžūlus bandymas patikrinti, kaip šių dienų galingieji reaguos į dar vieną Rusijos bandymą įsiviešpatauti visame pasaulyje, priversti visas tautas paklusti Kremliaus chuntos siekiams.
Kasdien perduodami pranešimai apie ukrainiečių namų, mokyklų, gydymo ir kultūros įstaigų, gamyklų ir jų infrastruktūros naikinimą, apie dešimčių civilių žūtis vis labiau darosi panašūs į archyvinės dokumentikos kadrus arba vadinamųjų „veiksmo filmų“ epizodus. Ką reiškia tą dieną įvykdytas geležinkelio stoties bombardavimas, kurio metu žuvo beveik trys dešimtys niekuo dėtų žmonių ir nežinia kiek buvo sužalota? Tačiau televizijos stotys rodo suniokotus, tarsi multiplikaciniame filmuke sulenktus ir apdegusius keleivinio traukinio vagonus. Pasaulis jau visą pusmetį pratinamas prie kraupių smurto vaizdų, lyg užmiršus, kad Rusijos kariaunos pradinis tikslas – visos tautos išžudymas. Kokie tolesni šios nusikaltėlių gaujos tikslai – apie tai visai nekalbama. Tik kartkartėmis praslysta užuominos, kad net gali būti panaudotas branduolinis ginklas, kad „Rusijos imperija neturi sienų“, iš pradžių siekiant įsiviešpatauti „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“.
Bet pasaulio galingųjų reakcija vis labiau panašesnė į kino filmų žiūrovų samprotavimus. Kartkartėmis „išreiškiamas susirūpinimas“, kartais dalinamasi įspūdžiais, kad vis nesiseka susitarti net dėl kuklaus pasiūlymo bent kiek apriboti Rusijos turtuolių viešnages geriausiuose kurortuose. Kažkas vis dar išreiškia viltį, kad ir dėl tokio apribojimo kada nors pavyks susitarti, lyg pamiršus, kad atostogų laikotarpis jau pasibaigė.
Europos Sąjungos vyriausiasis užsienio reikalų ir saugumo politikos įgaliotinis, Europos Komisijos pirmininkės pavaduotojas Žozepas Borėlis (Josep Borrell Fontelles) ir šiomis dienomis postringavo, kad Šengeno vizų apribojimas Rusijos piliečiams „nebūtų geras dalykas“. Gal dar ne visi pamiršo, kuo baigėsi paties Ž. Borėlio bandymas aplankyti V. Putiną ir su juo pasitarti? Vienas įtakingiausių Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojų iš Maskvos buvo paprasčiausiai, kaip sako rusai, „išpašalvonintas“, nesuvaidinus net įprastinio mandagaus pokalbio. Ne ką geriau Maskvoje sekėsi ir dar aukštesnio diplomatinio rango veikėjui – Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui Antonijui Guterešui (Antonio Guterres). Kukliai pasigirti gali tik neseniai perrinktas Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Jean-Michel Frédéric Macron), kad n-tąjį kartą pasikalbėjo su tarptautiniu nusikaltėliu, kad V. Putinas jų pokalbio metu nenumetė ragelio, nors prieš kurį laiką savo pašnekovą apibūdino kaip varlių šlaunelių valgytoją.
Pasaulio tautų gebėjimas stabdyti smurtą labiausiai priklauso nuo pasitikėjimo tarp valdžios ir visuomenės. Bet pastaruoju metu daugėja reiškinių, kuriuos galima apibūdinti kaip siekį šį pasitikėjimą sumenkinti ir sugriauti. Kažkaip keistai išryškėjo dar nematytas kainų už elektros energiją šuolis. Tarsi tik dabar sužinota, kad šviesią dieną galima primažinti prekybos centrų ar valdžios įstaigų apšvietimą, kad galima sutaupyti suvartojamų dujų kiekį, pripilant nepilną virdulį ryto arbatai. Ar viso to žmonės nedarė iki šiol ir ar tai tikrai sustabdys kainų augimą? Ir pagaliau, ar dabar kažkodėl staiga padaugėjo žmonių, kurie nepatenkinti savo kūnu, t. y. tuo, kad gimė moterimi arba vyru, kad reikėtų išplėsti chirurgines lyties keitimo procedūras? Ar tikrai pastarasis klausimas yra tarp aktualiausių šių dienų žmonijai? Tai kas dabar svarbiau: ar siekis, kad tautinių arba tarptautinių konfliktų sprendimui nebebūtų naudojamos karinės priemonės, ar diskusija apie kelias dešimtis kažkieno pramanytų lyčių? Ar visa tai neprimena bandymų sujaukti mąstyseną, nukreipti žmonijos dėmesį nuo pagrindinių strateginių problemų? Ar iš viso pateisinamos diskusijos apie tai, kad juodaodžių gyvybės – svarbesnės arba aiškinimai, kurios lyties protiniai gebėjimai yra didesni?
Užpylus viešąją erdvę trečiaeilių arba net absurdiškų temų mišraine, strateginių sprendimų paieška nukeliama neribotam laikui arba paskandinama tuščių tauškalų sraute. Tarptautinės organizacijos, kurių tikroji paskirtis yra pasaulio taikos išsaugojimas, technologinės pažangos siekis ir gyvenimo kokybės kėlimas, yra panardinamos į diskusijas dėl formalių reglamentų, taisyklių ir nuostatų, poįstatyminių aktų ir pan. O tuo metu nesprendžiamos strateginės problemos tik gilėja. Ištekliai, kurių prireiks sprendimų paieškai ir įgyvendinimui, bus vis sunkiau surandami. Tai ir lemia kainų augimą ne tik energetinio aprūpinimo sektoriuje, bet ir švietime, sveikatos apsaugoje bei kultūros politikoje.
Užuot iš esmės sprendus esmines gyvenimo kokybės problemas, vėl ir vėl siūloma skatinti migraciją ir tautų maišymąsi. Tačiau kam dar neaišku, kad efektyviausius ūkinės pažangos sprendimus galima surasti ir įgyvendinti tik tėvynainių pastangomis. Migracija pirmiausia paliečia jaunimą, neretai dar nespėjusį suvokti, ką reiškia gimtasis kraštas ir prigimtinė kultūra. Bet kai šalis netenka jaunimo – aktyviausios, o neretai ir labiausiai išsilavinusios visuomenės dalies, argi galima tikėtis jos ekonomikos augimo, geresnio apsirūpinimo maistu, tobulesnės sveikatos apsaugos sistemos, racionalaus vietinių išteklių panaudojimo?
Kad ir kaip būtų gaila, bet Vakarų valstybėse šiuo metu nėra išryškėjusių lyderių, kuriems būtų įveikiamos pagrindinės strateginės problemos. Gana taikliai apie tai, kaip susiformavo dabartinė tiek galingiausių valstybių, tiek tarptautinių institucijų požiūrio ir elgsenos sistema, pasisakė tik neseniai iš politikos pasitraukęs Vokietijos visuomenės veikėjas, Lietuvos garbės konsulas baronas Volfganas fon Štetenas (Wolfgang von Stetten). Neseniai paskelbtame interviu jis apžvelgė, kokiomis vertybėmis vadovavosi Vokietijos kancleriai: Helmutas Kolis (Helmut Josef Michael Kohl), Gerhardas Šrioderis (Gerhard Fritz Kurt Schröder), Angela Merkel (Angela Dorothea Merkel), pabrėždamas, kad dabartinis kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) neturi lyderio savybių.
Pastarajam kancleriui tenka laviruoti tarp valdančiosios koalicijos vadovų ir ieškoti sprendimų itin sudėtingoje Vokietijos ekonominėje ir politinėje situacijoje. Būtent jam teks suvokti, kad V. Putinas, V. Šteteno žodžiais tariant, yra kriminalinis nusikaltėlis. Tačiau dar visai neseniai ne tik Vokietijos ir Prancūzijos, bet ir daugelio kitų Vakarų valstybių politikų pasitikėjo šiuo asmeniu ir laikė jį politiku, su kuriuo galima susitarti. Todėl ir pasigirsta siūlymų Ukrainai net atsisakyti dalies savo teritorijos, nes neva tik taip galima tikėtis nutraukti karą. Tai rodo, kad Europos Sąjungos dabartiniai vadovai nesuvokia Rusijos imperijos susikūrimo aplinkybių ir dabartinių jos siekių. Toliau nuo Ukrainos, ypač kituose žemynuose, esančių šalių visuomenė neanalizuoja nei jau pusmetį trunkančio karo priežasčių, nei pavojaus viso pasaulio saugumui. Todėl ir dabartinės situacijos vertinimai primena kino seanso žiūrovų jauseną – peržiūrėjau ir… pamiršau. Galinga rusiškosios propagandos sistema daro poveikį net tokioms asmenybėms, kaip Romos popiežius, kurio kai kurie pasisakymai jau stulbina.
Bene didžiausią įtaką pasaulio valstybių visuomenei daro tai, kad Vakaruose iki šiol nėra suprasta nei Sovietų Sąjungos atsiradimo, nei Antrojo pasaulinio karo istorija. Šaltiniuose, kuriais remiasi tų šalių švietimo sistemos įstaigose naudojamos istorijos programos, pastarojo šimtmečio istorijos raida nėra išsamiai suvokta. Ten nežinomos nei tikrosios karo priežastys, nei sovietinio režimo siekiai ir visuomenės sąmonės apdorojimo mechanizmai. Net tie vadovai, kurie kažką jau girdėjo apie Holodomorą, masines gyventojų tremtis ir „gulagų“ sistemą bei KGB veiklą, nėra suvokę šių siaubingų kampanijų masto ir prasmės. Todėl jiems taip sunku suprasti Rytų Europos naujuosius lyderius, tarp kurių labiausiai išryškėjo Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis. Šį nesusikalbėjimą labai taikliai nusakė ir baronas V. Štetenas: „Pamenu, kaip jis (E. Makronas) pasakė, kad kai kuriuos regionus Ukraina turėtų atiduoti Rusijai. V. Zelenskis jo perklausė: „Kuriuos Prancūzijos regionus turite mintyje?“ Praeis dar kažkiek laiko, kol Vakarų lyderiai išmoks suprasti tokius Rytų Europos lyderius, kaip V. Zelenskis. Kad tik šis suvokimas neužtruktų per ilgai…
Jonas Jasaitis